6. Paskui mane žengte – marš!

      Taip motinos pasakyta, kad Bobų vasara gimtinės  kraštuose prasideda nuo Pranciškaus.   
  – Ir kalendoriuose parašyta –  nuo Pranciškaus, – dar patikino, kai ne ką žinojau, kaip jie atrodo, bet atėjo laikas, kai pats juos ėmiau į rankas ir įsitikinau, kad nei geriau, nei blogiau su Bobų vasara neatsitiktų, jeigu –  kad ir dabar – atsišaukčiau, jog Bobų vasara ten prasideda nuo, tarkim, Mąstauto arba Eivydės, arba netgi nuo manęs, Prano. Visi šie vardai surašyti spalio 4 d. kalendoriaus lapelyje, kurį atvertęs atsimenu toli, toli – iki lopšio. Ir kol kas dar vis netuščiai. Ateina žodis, ateina  kitas, ateina jų daugiau ir, žiū, kad jau knieti užrašyti.

O, Bobų vasara!...
Ne ką galėčiau pasakyti apie ją,
nors ir kalbėdamas ilgiau,
negu kad  ji pati, užtrukusi pabūti.
Ji man, kaip kad (dar būnat lopšyje)
nukritusi dalia –
nebežinai, iš kur atėjęs ir kodėl,
nebežinai, kad pats esi
lopšio esminis turinys –
sprogimas, kuriantis žmoguj visatą.

– Hm,  hm, – išgirstu tiesiai į abi ausis gyvą balsą, nors taip  neturėtų būti, nes jau anksčiau parašyta, kad mano ausys lyg atlikusios savo paskirtį. – Vaidenasi? – pamanau savyje.
  – Kodėl vaidenasi? Būtų neprotinga iš Bobų vasaros girdėti tik varduvininkę Eivydę. Bobų daug. Tark bet  kurios vardą ir... atsilieps. Na, kad ir Prozos vardą tark.
  –  Tu čia Pro? Taigi, girdžiu,
  – Ne viena, Pranuci, – pasakė Pro. Ir kaip labiausiai tikėtina atsiliepė ji, Poezija (Poe):

Nėra kairės ir dešinės nėra,
aukštai - žemai, beje, taip pat nėra,
vien tik plėtimasis
(kaip astronomai sako)
beje, lig šiolei vis greičiau, greičiau, greičiau...
Atrodytų, pavargo
per nesuskaičiuotą milijonais gausą metų,
bet, deja, tačiau...

  – Ir ką jums pasakyti, mielosios, na –  ką, kai pačios esate dangaus dukros? – džiūgavau, akimis  atrasdamas ir kartu su jomis atėjusią varduvininkę Eivydę.
– Sakyk, kas ant seilės užplaukė, dzieduli,  ir bus gerai... Svarbu, kad  žmogus vardadienyje jo  dvasiai nebūtų trukdoma švente  pasipuošti.
  – Taip manai, Eivyde? Galbūt, gal. Tačiau nesupyk, kad tau neskubėsiu  pritarti. Gal ten, po žeme, bet ne tuoj pat ir ne čia.
  –  Tu – ką? – kone vienu kartu nepalankiai pašaukė trys viešnios. Tačiau sieloje buvo jautru, gera. Žodį sekė veiksmas ir pats nepasijaučiau, kaip pradėjau komanduoti:
  – Nagi, mielosios, paskui mane žengte – marš!
  Ir buvo, kaip dvasios paliepta: įsitempiau pagal išgales visu kūnu, visais nervais ir atsigręžęs veidu rūsio durų link, skaičiuodamas viens, du, viens, du, aukštai kėliau kairę - dešinę, kairę - dešinę kojas, kol  rankos saujoje pajutau durų rankeną. Durys, talkindamos man, irgi atsidarė savaip patriukšmaudamos. Aš gi, atlikęs tokį manevrą:
  –  Prašom, mielosios, prašom, – kviečiau už kelių žingsnių pasilikusias ir įtariai sužiurusias į mane Eivydę su  Pro ir Poe.
  Neiškart sukruto, neiškart  atsiliepė.
  – Eime, moteriškės. Matyt, dziedulis balių mums suruošė. Ko čia mes dabar lyg nė kartą gimdžiusios nebūtume ar – jeigu kas -  bijotume gimdyti, – pirmoji pasijudino Eivydė. Tačiau pasijudino ne pėsčia: nelauktai, neįspėjamai ji atsiliepė į  joms nelauktą mano kelių žingsnių žygiuotę iki rūsio durų..
    Viens, du, graži Lietuva
    kaip gėlelė žydi visada, –
          dainuodama iki rūsio lengvai mano  pėdomis pajudėjo Eivydė, o paskui ją – ir Pro su Poe. Prie rūsio durų, kaip nereikalingą kelio ženklą aplenkusi mane, trijulė neskubėdamas, atsargiai viena paskui kitą cemento leidosi laiptais žemyn, kelintą kartą vis perdainuodama dainos, „Augo sode klevelis“ priedainį, bet šit minutė tylos, o tuomet per visą rudenį, per Balsių sodus ir per Bobų vasarą nuplaukė, nuvilnijo dainą, kurią  girdėdavau ten,  krašte, kur į Nemuną įteka Merkys, į Merkį – Ūla, kur mano šiliniai:
................................
Kelkis, kelkis berneli,
Kelkis, kelkis jaunasai,
Laikas joti į karužę,
Ginti laisvę Lietuvos.
    Viens, du, graži Lietuva
    Kaip  gėlelė žydi visada  ...
 
  Ir krūtinė skaudžiai, skaudžiai pati atsiduso: taigi, kaip gėlelė.  Tačiau ar visada? Lopšy, kur tu?

Šiandieną gi ir vėl mintis neįgali:
kutena kaip akis dangus:
jeigu ne Aš, jeigu ne Čia,
galbūt ir Bobų vasaros nebūtų.
[Iš „Kelionių po Savęsp (Ašašai) ]