apie tai kas...

eilės
ne dalgis nukaltas
jos kaip mėnuo
pačios kyla ir leidžias
dažnai susapnuojamos būna
ir palaidojamos
kartu su tais kurių nėra
didingam savęs Panteone

nedingstantis balsas
vis audžia apie laiką
prarytą tarp mūsų

nieko nelietę
išties visas tamsiausias
palėpes išžiūrit

kaip žvaigždės
nukritusios būti
atrodot prarastos
tačiau išties
jūs tik degtukai
ar juodos dėmės
ant tvorų nusėdę kačiukai

jei kartą atradęs
pamirštos niekad nebūna
iš pasąmonės skliauto
ištrūkę
kopia minčių sraigtiniais
laiptais
į šviesą

girdėjau žiemos daugiau
neateis
ir sniegas prapuls
iš gatvės vitrinų
poetai tik kurs ir žudysis
aišku ne taip kad prarastų givybę
jie kurs apie tylą
apie vėtrą kai sėdint
ant žalio suoliuko
išnykstama

bus pieštuku ušrašyta
neryškiai

jei ne jos
tai mes be jų pasiliksime