Tilda Swinton

Tai šiluma, kurios nereikia jausti.
Ji ir skirta ne šildyti, skirta ją
ištirti ir įsidėmėti, o po to jau
suprasti, kad tai ji sukaustė
anksčiau nei tapo pasmerktąja -
taip, pasmerktąja, vis kartojau,
tai šiluma, kurioj suakmenėti
lengviau negu kvėpuoti,
daug lengviau nei būti
ramiam, kai stiebiasi marionetė,
blaivam, kai skleidžiasi klastotė,
kantriam, kai kalboje duobutė,
tai šiluma, kuriai nereikia mato,
ji tolis, gylis ir vaiski – nė
per nago juodymą į vėsą
nepasislinkusi, nors nesimato,
bet girdisi – ji muzikinė,
greitiems garsams lėta plevėsa,
tai šiluma, skirta mokintis
atmintinai ir deklamuoti
kam nors – geriau akis į akį,
ji pradžioje paviršių mintys,
po to mintims įjungia plotį
iš ten, kur širdys aukštį plakė,
tada ji vietoj to, kad ligi
kraštų savim užpylus
akimirkos kaip tik tos vietą,
pradėtų įtakoti jūros lygį,
užbaigia kiną ir, kol tylūs
žiūrovai, tirpsta sudėvėta.