Traiškanota

jau sutemsta anksti jau gali vis ilgiau pažiūrėti
į išduotus žodžius traiškanotas žvaigždynų akis
prisiminti bites kada debesys plaukia korėti
ir palietus žaizdas vis spėlioti – užgis neužgis

lenktiniu peiliuku perpjaut tamsą – jos šiltą kokoną
iš kurio išsiris tavo lengvas blakstienų drugys
ir apvest pieštuku vieną antakio liniją ploną
kai nutūpęs ant penklinės vienišas paukštis pragys

apie ilgą laukimą ir trumpą žydėjimą astrų
kaip nuvytęs ruduo virš nurimusių mūsų aistrų
kai į kepalą duonos įsmeigusi skersvėjį aštrų
vėl eini ašmenim ir sakai kad visai neaštru

kad neskauda visai – nesvarbu kad kas žingsnį įsminga
vis gilyn ir gilyn jau nuo šerkšno nubalus žolė
greit ateis pabaiga šio rudens – nežinau ar laiminga
bet priėjus ištars – jūs neturite teisės tylėt

o tuomet dar pridurs – ir mylėti neturite teisės
ir kimiai nusijuoks atsidusus pro rūką giliai
vėl stebuklas įvyks nes virš žemės tuščios ir bevaisės
gelsvos žvaigždės pakibs kaip prinokę gelsvi obuoliai

ir pajudintos vėjo pradės vėl siūbuoti ir kristi
ir mėnulis geltonas riedės kuo toliau nuo obels
ir naktis bus skaidri kaip praėjusi mano vaikystė
kai sušalus viešnia tris kartus į duris pasibels