5. Dienoraštis atsivertė į spalio pradžią

... ir vėl atsimena lopšys
iš palubės nuleistas.
Kas pynė jį? Kada?
Po šitą dalią vaikšto nežinia,
nebent sapnai dar pasakys.
Dabar svarbiau, kad atsiminti dar galiu –
nuo palubės nuleistas supasi lopšys
ir pamanau, jog gali būti, kad ir aš
kadais į jam panašų
motinos įkeltas.

Kadais?
A-jai, kaip tai seniai!
Burna jau užsimiršta žodžiui tarti,
ausys, beje, išgirsti jį,
tačiau po atmintį pavaikščioti dar leista.
Nelyg varpelis skambinu
ir nežinau iš kur –
ir čia, ir ten, iš viso šimtmečio save girdžiu.

Galbūt tai vaizdinys, atskilęs pamatui
užkelti atmintį ant jo aukščiau.
ar giesmei tartum nuo piliakalnio
(kad ir Merkinėje)
į sielą kraštui pagiedoti...

Visaip mąstyta. Ir dabar
nelengvas reikalas be pramanų
tikrovę iškalbėti.
Ir vis dėlto tikiu,
kad ir gyvenimą kaip pasaką seku –

raidė po raidės renkasi į publiką.
Ar girdite? Raidė po raidės...
Ir sušnekės, suoš kaip jūra
įsisupusi minios kalba.

Kur ją priglausiu, Dieve, kur,
kuomet jau netgi savo laikas
per sunkus nešioti?

  Per nugarą prabėgo šaltukas. Apsidairiau aplinkui, tačiau be didesnio noro pamatyti toliau. Vidinis dar nesugrįžęs iš savo odisėjų, bet bendravimas su juo paprastesnis. Kad ir kaip toli būtume atitolę, bet dažniausiai išgirstame vienas kitą, tačiau neišgirdus, irgi nedaug paisau; imu į rankas dienoraštį ir mašinaliai, savaime pasikartoju:
  – Vidini, labas.
  Šį kartą toks pasilabinimas netiko. Man iš tikrųjų regėjosi, kad raidės išvirsta į žmonių publiką. Ir kad iš toli visi žibina akimis į mane? Ko jie čia taip, ko? Negi susigundė ateiti į balių visais mano užrašais. Apsaugok dangau, jeigu taip, pagalvoju, ir net savęs negirdėdamas kuždu..

Dienorašti, ateik...
Esi padėjęs man ne kartą.
Tegu čia nesilanko aukštos frazės,
Bet, žinoma, te jos – ne be minties...

  Dienoraštis atsivertė į spalio pradžią, į dieną, kai Saulė teka 07: 24, o leidžiasi 18: 51.
  – Kas atsitiko, kad toks. It kelnes nusileidęs būtum, – iš kalendoriaus  pasakė varduvininkė Eivydė.
  – Besarmatis, - kažkodėl papeikė iš ten ir Pranciškus su Mąstautu, tačiau nesigėdijau, nes supratau, kad kaip varduvininkas esu jiems savas, kad toks tokio neužmiršta. Mūsų vardadienyje gi net ir Bobų vasara – ne.
[ Iš „Kelionių po Savęsp (Ašašai)]