per vėlai

iš nakties į rasos atsigėrusį rytą
lėtai plaukia dienų ryškios burės,
tamsos rūbą praplėšdamos ritas,
nes kitos išeities jos neturi.

amžinybė artės laiko ratuos,
tyliai versis rudens mano durys –
pro vartus baimės rūbą numetus,
aš įžengsiu kaip Dievas sukūrė.

savo nuodėmes glėbin suėmus –
šeimininko jos kito neturi –
išdidumo karūną praradę, 
kartu staugsim į šaltą mėnulį.
         
per vėlai būties prasmę atradus,
neleis dangūs pradėti nuo nulio...
Pagaliau visa siela supratus –
reiks prašyti malonės Dievulio.