dienoraštinis II

man šiandien reikia, kad išgelbėtum mane - nuo savęs pačios ir nuo neapibrėžtų minčių. šokinėju nuo vieno debesies ant kito. tik nekrykštauju, o bandau pasislėpt nuo tavęs ir savęs lovoje, susisukusi ir galvą apsidengusi apklotu. taip skaudžiai tuščia visam kūne lyg jausčiausi esanti tuščiavidurė. ir atrodo, kad tas kūnas kasdien silpsta daugiau ir daugiau.

vis klausiu savęs, iš kur tu atsirandi ir dėl ko, kai ateini, švelniai kilsteli apklotą ir švelnumu persisunkusiu balsu, šnabždi man, galvą palenkęs: nagi nagi, atsitiko, kas? ar kas skriaudžia tave?

suprask, niekas manęs gi neskriaudžia, pati save gi skriaudžiu vis, bandydama nesėkmingai išgyti. įsikimbu tau į ranką ir šnabždu tau atgal: ar gali paglostyt man plaukus?

linkteli tik, atsidūsdamas - ir vėl nieko nesakiau. iš kur tiek kantrybės turi su manim, nežinau, bet man gera tik būti. tyloje. nesikalbėti, kai glostai man plaukus. ir jaustis lyg vaiku.

ramu. štai, koks tas jausmas, kuris gydo. ateik, prisiglausk, dabar galėsiu užmigti.