Daug vilties,
atėjusios dienos rėmuose-
užgeso naktis,
išklausiusi mūsų maldas.
Išdavę kitus,
save garbinti imame...
Nelieka draugų -
kalbam su kambario sienom,
pabyra jausmai,
lyg garstyčių grūdai
prieš rytmečio vėją.
Būna skaudu
kai pjaunam,
ką patys ką tik pasėjome