Rašyk
Eilės (71349)
Fantastika (2143)
Esė (1679)
Proza (10258)
Vaikams (2477)
Slam (55)
English (1082)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Pranas Pranas

3. Bars, bars tėvelis...

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Bars, bars tėvelis,
Bars, bars tėvelis,
Bars bars
Močiutė neužtars (2), –
  tą kartą užgiedojo. Ir ne daugiau, tik tiek – „bars, bars“, sudėliotus taip, kaip čia išgirsta, po kurio laiko juos pakartojant, kad tėvelis bars, o močiutė neužtars. Palaukus ir vėl taip. Ir vėl. Atkakliai. Periodiškai. Per pajautas susivokiau, kad tai bandymas atitraukti mane nuo rytinių atėjimų prie lango, išstovint prie jo netrumpą laiką. Atrodytų, nieko reikšmingesnio už jo nei ant žemės, nei danguje, kas nebūtų patirta. Na taip, į tekančią upę antrą kartą neįbrisi, tačiau irgi niekam neduota paneigti tiesos, kad nepaisant kiek kartų įbridęs į Nemuną, o dėl to jo nepadaugėjo. Taip ir čia, žiūrint  į rytinį dangų. Žinai, supranti, kad neprotinga, netgi sarmata taip tuščiai gaišti laiką, tačiau atsitraukti nuo lango neišgali. Ir štai į paramą atėjo nuotrupa dainas, sakyčiau, atėjo įdomiai, atėjo taip lyg būtų pati daina save užsimiršusi – iš visos dainos pasilikę tik šie dvylika žodžių. Atėjo, neva prireikus jai paprašyti mano paramos – padėti atsiminti jai save. Tačiau (bent pradžioje) atrodė, kad susigundžiusi tokia provokacija, ji irgi šaudo pro šalį, nes mano elgsena nesikeitė: kaip ir anksčiau kiekvieną rytą kaip užkeiktas ateidavau prie lango į įstovėtą vietą, sustodavau įprastoje pozoje, ganiau akis po dangų ir nedaug paisiau, kad dar ir tokia muzika atsiradusi:
Bars bars tėvelis,
Bars, bars tėvelis,
Bars bars
Močiutė neužtars...
  Kas kaip joje man nedaug rūpėję; galvos tvarka nepriekaištingai rūpinosi Eženas Potjė ir Nadežda Konstantinovna. Buvau patenkintas, jog nereikia rūpintis, kad joje nebūtų tuščia. Ir tikrai –  tuščia galvoje nebuvo. Širdyje gerokai tuščiau, nors jos užlaikymą ir apeigos laikiau prisiėmęs tik sau. Asmeniškai pats tvarkiausi joje rūpindamasis, kad būtų gražiau negu bet kokioje bažnyčioje. Širdies publika labiau apynuogė negu galvos, atsikračiusi sunkesnių daiktų. Neprisimenu, kad kas būtų į ją atėjęs tapsėdamas batais, nenusivožę nuo galvos kepurės ar skrybėlės. Moterys, ir anos nuo galvų nuleisdavo skareles žemyn ir jomis dabindavosi apsirišdamos kaklus. Kiek pamenu visąlaik atrodė, kad širdies reikalus išmanau geriau negu galvos. Dėl tokios priežasties buvo smagu, kad jais užsiima įnamiai.  Nadežda Konstantinovna su Eženu Potjė. Nemaniau, kad sugebėčiau šeimininkauti geriau. Tačiau tai nereiškė, kad atsisakęs asmeninės, taigi aukščiausios atsakomybės už galvos (ir visos Savęsp teritorijos) reikalus. Vienok vėlgi sakau, jog įsitikinimas, kad galva atiduota į patikimą globą, buvo dieviškai aukštas, nors taip atsitikę irgi ne iš karto ir, žinoma, netiesa, kad lengvabūdiškai, nors priekaištų, kad joje šeimininkauja papūgos, deja, nepritrūksta. Tačiau jų atsiradimo pradinis laikas jau senokai įsiterpė į praeitį, abi papūgos galvoje įsigyveno taip, kad neretai užsimiršta jas ten esant. Jaučiu, žinau jas kaip kūną, kaip nervus ir kol taip – jos man nesopa. O senas tiesas, įskaičiuojant ir, kad, girdi, iš dainos žodžio neišmesi, nesunku pastumti į šalį ir naują laiką priimti suvokiant, kad ir seni daiktai  sugeba persitvarkyti patys savyje. Ir, beje, labai esmingai. Žiū, vakar buvęs vyras šiandieną jau moterimi patapęs: stovi  prieš veidrodį, pudruojasi, dažosi lūpas, sagstosi auskarus, dabinasi karoliais. Buvęs ponas (ar ponaitis) visu kūnu persiformavęs į esamą ponią (ar panelę), pasitaikius progai grakščiai paduoda rankutę atnešti ją pabučiavimui prie džentelmeno lūpų. Tai natūralu taip, kad ir stebėtis nepatogu. Nebent tyliai, nebent  tik sau:
  – Viešpatie, ir išmanas gi tavo!...
  Nejaučiau nuostabos, girdėdamas atkakliai besikartojančią dainos nuotrupą: bars, bars tėvelis // bars, bars... O po kurio laiko netgi pamaniau, kad gal pasijausčiau ne kaip, jeigu vieną kartą neišgirsčiau dainuojančios dainos nuotrupos. Taip neatsitiko. Anksčiau atėjo laikas, kai išgirdau:
  – Kodėl neatsiliepi? Juk žinai, ko iš tavęs prašoma... 
  – Numanau. Ir mano tyla, sakyčiau, iškalbi: prašau netrukdyti ir palikti mane čia, kur esu. Palikti, koks esu.
  – Betgi, Pranuci...
  – Ne, ne. Manęs, kaip giedoriaus jau nėra. Seniai nėra. Ne, ne! Sakiau, kad – ne, – tą patį per tą patį kalbėjau nenuleisdamas akių nuo įsišvietusio ryto ir nebuvo sunku įkeli jo dangun atmintį...
  Įkelti jo dangun atmintį?
  – Ir ne tik įkelti, bet ir, užkėlus ją ant tinkamesnio debesėlio, išskobti į paveikslą, kaip... kaip daugiau negu paveikslą, kaip gyvastį su atsikartojančiu judėjimu ir išraiška. Panašiai kaip užmiršti dalykai pasirodo per nebylų kiną, – bandžiau  pats save įtikinti galimybe turėti danguje sankrovą atminties, gebančia persiformuoti į kažkada turėtą konkretumą. Atsirandanti išmonė labai ūkanota, be kontūrų, labai suvelta, bet galbūt per šitą laiką ji ir atsiradusi tokia. Ir galbūt  tai  pretekstas, atsiradęs naujas argumentas, kad ir žioplinėjant po dangų kažkas atsiranda, kad pats žmogus pajaustų, kad jo tikrovė šiandieną turtingesnė negu vakar. Kad ir imant mirtį į  rankas, o vis tiek ji turtingesnė.
  – O! Viešpatie, ir valia gi tavo!...
  – O kur aš, a? Sakau, atgniaužki saują. Atgniaužk, jeigu iš tiesų nori, kad savas kraujas pratekėtų bent iki šimto metų. Nuo čia prasideda Savęsp (Ašašai) šalis.
  Atgniaužiau saują ir mačiau panašų į save... Ė, norėjau pasakyti –  mačiau save panašų į špygutę, bet ir iki jos jai dar reikėję gerokai  ūgtelėti, tačiau nesuabejojau, kad šitą dainą mokėjo neblogiau kaip aš. Tai ji iš saujos visą laiką taip:
  Bars bars tėvelis, bars bars tėvelis, bars bars
  Močiutė neužtars....
  [Iš „Kelionių po Savęsp (Ašašai)]
2018-09-30 21:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-12 16:48
__________________
( )
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-10-01 21:21
Erla
,,senas tiesas, įskaičiuojant ir, kad, girdi, iš dainos žodžio neišmesi, nesunku pastumti į šalį ir naują laiką priimti suvokiant, kad ir seni daiktai  sugeba persitvarkyti patys savyje'', ,,Atsirandanti išmonė labai ūkanota, be kontūrų, labai suvelta, bet galbūt per šitą laiką ji ir atsiradusi tokia. Ir galbūt  tai  pretekstas, atsiradęs naujas argumentas, kad ir žioplinėjant po dangų kažkas atsiranda, kad pats žmogus pajaustų, kad jo tikrovė šiandieną turtingesnė negu vakar''.
Išmintingos ir meniškos išraiškos.
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-10-01 15:10
Violeta_Ferdinan
liuks
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-10-01 11:56
Luiza Šarlotė
Ir linksmas, ir prasmingas. Kai humoras susilieja su išmintimi :) 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-10-01 08:40
Pranas
Ko gero, ko gero, [b]Loke1,/b] taip net geriau, nes įvardijimą Ašašai taip įsakmiai man „pakuždėjo“ ne tiek įvardis Aš, kaip Ašašnykų sodžiaus pavadinimas. Esame iš  vienos Kabelių parapijos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-10-01 00:05
Loke1
ašašašai.. :}
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-30 21:30
Vetra Vika
Išraiškingas ir linksmas sąmojus-pamąstymas:
,,...ir žioplinėjant po dangų kažkas atsiranda, kad pats žmogus pajaustų, kad jo tikrovė šiandieną turtingesnė negu vakar. Kad ir imant mirtį į  rankas, o vis tiek ji turtingesnė...."

  – O! Viešpatie, ir valia gi tavo!... -:)))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą