išlašėsiu

Išlašėsiu aš atgaila ant įkaitusio nuodėmėm laiko,
stings kartėlio lašai ir po kojomis akmeniu kris,
į išmindytą nerimo žemę, kur nuoskaudos draikos,
ir kaltė taip juoda tarsi guolio neradus naktis.

Išsiliesiu nežinoma jūra, kur plakuosi kasdieną,
spaus kietais būties gniaužtais beveidė lemtis,
durs jausmai išduoti tarsi šaltyje vėstantis plienas,
be kaltės išvaryta viltis dar minutei atgis.

Kai subėgsiu žvaigždėm į tuščius laiko būsimo indus,
iš kur kelio atgal nebebus, ten kur siela sugis,
aš pažirsiu ant tavojo kelio į šviesą pavirtus,
begalybės rūke, kuriam švies Visagalio akis.

Būsiu tuo, ko ieškosi ir amžiams praradęs nerasi,
ką girdėsi tyloj, kai kiti negirdės net garsuos...
Tu matysi mane virpuly blausiai degančios žvakės -,, aš atleidžiu,, - tavo lūpos be garso kartos.