Draugams

Ateikit pas mane, ateikit į eilėraštį –
aš taip prašau – nors ir trumpam pasisvečiuokit.
Sušilsit, pailsėsit, pasisemsite vandens
iš tos nematomos versmės, kuri pulsuoja manyje.
Ateikite – be jūsų miršta eilės, žodžiai, posmai, jų prasmė.
Jie negyvi, jie pasmerkti sunkiai vienatvei, išnykimui.
Juk skyriau juos tik jums visus, tik jums –
daugiau aš nieko neturiu ko duoti.
Apšilkite nuo žodžių – mano laimės žiežirbų,
nušluostykite skausmo rasą, liūdesį nuo jų.
Ir išsineškite su savimi nors po trumputį, neįmantrų žodį,
kad jie gyventų jumyse, kad jumyse ir aš gyva išlikčiau
net ir tada, kai mano plunksna, vieniša, pavargus,
ilsėsis amžinojoj užmaršty.