„Paskutinė ašara“

Mirties sparnai, tarytum
Juodas lemties skliautas,
Mus užgulė visus ir spaudė
Pakalnėn ašarų ridentis
Liūdesio sunkiais akmenimis.
Garmėti į bedugnę užmaršties,
Palikus be vilties visus kitus,
Kuriems nelemta buvo iškeliauti.
O tas negrįžtamumas toks žiaurus,
Bet vienijantis sielas padrikas,
Kurias sujungia į dievybės šventę
Danguj paslaptimi gyvent per
                                            Amžius.
Kažkas, bejėgiškumo ašarą nurijęs,
Bandys išrėkt dar paskutinį žodį,
Kuris pastrigęs gerklėje užsmaugs.
Beliks giliai įkvėpti ir kartoti:
„Duok, Dieve, amžiną atilsį visiems
Palikusiems mus čia gyventi ir kentėti,
                                                          Amen. „