Trikartis

Felixą ištiko trikartis.
Nežinote kas tai yra? Tai toks psichosomatinis sutrikimas, kai žmogus kalbėdamas negali ištarti kito žodžio tolei, kolei pirmojo nepakartoja tris kartus.

Bet Felixas to dar nežinojo ir nieko blogo neįtardamas atėjo į savo mėgstamą aludę, atsisėdo už baro ir paprašė:
- Įpilkite įpilkite įpilkite man man man prašau prašau prašau vieną vieną vieną bokalą bokalą bokalą alaus alaus alaus.
Barmenė jam įpylė 3 bokalus alaus.
Felixas nustebo:
- Aš aš aš prašiau prašiau prašiau tik tik tik vieno vieno vieno bokalo bokalo bokalo?!
Bet barmenė ramiai paaiškino:
- Aš aš aš jums jums jums ir ir ir įpyliau įpyliau įpyliau tik tik tik vieną vieną vieną bokalą bokalą bokalą.

Felixas išgėrė vieną vieną vieną bokalą ir išėjo iš alubario. Tiesą pasakius, jam kilo įtarimas, kad čia kažkas ne taip, bet į veidą tvokstelėjusi pavasario gaiva tiesiog ištaškė įtarimus ir negeras mintis.

Tada jis priėjo spaudos kioską ir vėl paprašė:
- Duokite duokite duokite man man man vieną vieną vieną pakelį pakelį pakelį cigarečių cigarečių cigarečių.
Kioskininkė jam padavė tris pokelius cigarečių. Felixas vėl prisiminė tą keistą situaciją aludėje ir vėl nustebęs paklausė:
- O o o kodėl kodėl kodėl jūs jūs jūs man man man davėte davėte davėte tris tris tris pakelius pakelius pakelius cigarečių cigarečių cigarečių, nors nors nors aš aš aš prašiau prašiau prašiau tik tik tik vieno vieno vieno???
Bet kioskininkė labai ramiai atsakė:
- Aš aš aš jums jums jums ir ir ir daviau daviau daviau vieną vieną vieną pakelį pakelį pakelį.
Felixas dar tarsi norėjo kažką aiškintis, bet ūmai suvokė, kad kioskininkė čia greičiausiai bus niekuo dėta, ir tik burbtelėjo:
- Ačiū ačiū ačiū.
- Prašau prašau prašau. Geros geros geros dienos dienos dienos!

- Koks čia šūdas? - pagalvojo Felixas.  - Kodėl aš trigubinu?
Ir jį apėmė nerimas. Labai didelis nerimas. Pradžioje ėmė drebėti kojos, po to traukuliais nerimas per visą kūną nuėjo į galvą ir vėl nusileido į kojas ir vėl pakilo į galvą ir Felixą apėmė panika.

O kada taip atsitinka, jis kreipiasi pagalbos į Minimozę.
Čia toks jo vaikystės draugas.

Minimozę nuo mažens visi vadino Moze, nes vos tik išmokęs skaityti, jis visur su savimi pradėjo tampytis Senajį Testamentą.
Bet jau tokį seną, kad nieduok Dieve, - gal kokių penkių tūkstančių metų senumo.
Jis nuolatos skaitė tą didelę knygą ir radęs ką nors įdomaus tik jam pačiam, tuoj iškelęs pirštą į dangų garsiai sakydavo:
- Klausykite, ką kalbėjo Mozė!..
Arba:
- Ar jūs žinote, kad Mozę išaugino Egipto faraono duktė?
Arba dar geriau:
- Ar jūs girdėjote, ką Mozė susapnavo prieš išvesdamas žydų tautą iš Egipto vergovės?..

Nu kam dabar rūpi, ką tas Mozė sapnavo ar suvalgė? Užknisdavo jis visus su savo Moze, tik Felixas vienas jį visada išklausydavo. Felixui patiko pasakos.
Felixo gyvenime labai trūko pasakų.

Vėliau, kada visi klasiokai gerokai ūgtelėjo, tai Mozė, atrodė, pasiliko toks pat mažiukas, kaip pirmoje klasėje. Nu ir nejučia visi pradėjo jį vadinti Minimoze.
Dar kiti sakė, kad jis toks mažas dėl to, kad nuolat tamposi tą sunkią knygą ir ji neleidžia Mozei stiebtis į viršų, bet jam nė motais: ir toliau užknisinėjo su savo Senuoju Testamentu visus, išskyrus Felixą.

O po mokyklos Minimozė kokius metus laiko dingo iš horizonto. Niekas nežinojo, kur ir ką jis veikia, tai visi kažkaip sutartinai nusprendė, kad Minimozė slampinėja kur nors aplink Sinajaus kalną ir degina krūmus.
O ką daugiau galima pagalvoti, jeigu žmogus dingo kaip į vandenį?

Bet visi baisiausiai nustebo, staiga sužinoję, kad visą tą laiką Minimozė vandenyje ir praleido!
Jis pasiprašė priimamas į mokslinės ekspedicijos tyrimų grupę, kuri ruošėsi rimtam projektui „20 000 mylių po vandeniu“, o jiems kaip tik reikėjo nekvalifikuoto pagalbininko, kad ankštame batiskafe užimtų kuo mažiau vietos.

Felixas tada irgi, kaip visi galvojo:
- Nu kur tas Minimozė prapuolė? Nu tikrai - kaip į vandenį!
O kada sužinojo, kad jis vandenyje ir buvo, tai išsižiojo du kartus labiau, nei būtų išgirdęs, kad jo draugas tuos metus gyveno Mėnulyje.

Iš vandens Minimozė išniro visai kitas žmogus.
Jau niekam jis nelindo į akis su Senuoju Testamentu ir visai niekam į akis nebelindo, vaikščiojo susimąstęs, kartais šypsojosi, o kalbėjo taip mįslingai tarsi žinotų kažką, ko kiti nežino.

Felixui jis gal tik vienam tepasakė, kad ruošiasi kažkiek laiko pagyventi vienas. Ką veiks ir kur gyvens, nieko nesakė, o kai Felixas paklausė „kadagrįši? „, tai Minimozė vėl susimąstė:
- Nežinau... Galbūt ir visai negrįšiu... Bet kuriuo atveju, aš tau pranešiu apie save.

Ir tikrai - po kokių trijų metų Felixas  epaštu gauna Minimozės laišką:
„Labas Felixai! Aš gyvenu miške. Gilinuosi į augalus ir kitokius gamtos dalykus. Aš noriu padėti žmonėms įveikti sunkias ligas ir esu jau arti Tiesos. Jeigu tave ištiktų bėda, ar tiesiog apimtų didelis nerimas tai kreipkis į mane ir aš tau padėsiu. „

Tai Felixas, panikos apimtas, nuo cigarečių kiosko tiesiog atskrido iki savo namų, sėdo prie kompiuterio ir parašė Minimozei laišką. Papasakojo viską, kas jam nutiko ir akimirksniu gavo tokį Minimozės atsakymą:

„Mielas drauge! Jokiu būdu su niekuo daugiau nekalbėk, išsijunk telefoną ir niekam neatidaryk durų! Tiesiog nepraverk burnos ir lauk mano išsamesnio paaiškinimo. „

Felixas išjungė telefoną. Ir apšvietimą išjungė. Netgi užuolaidas užtraukė. Ir laukė.
Paryčiais gavo Minimozės laišką:

„Brangus Felixai! Labai gerai, kad man viską papasakojai. Bet labai bloga yra liga, kuria tu susirgai. Ji vadinasi TRIKARTIS. Apie šią ligą metaforomis rašoma Senojo Testamento Skaičių knygoje. Ji pasireiškia kaip psichosomatinis sutrikimas, kada žmogus kalbėdamas negali pasakyti kito židžio tol, kol pirmojo nepakartoja tris kartus. Blogiausia yra tai, kad ši liga yra užkrečiama ir gali virsti PANDEMIJA, nes plinta oraliniu būdu: ja užsikrės kiekvienas trečias tave išgirdęs žmogus.
Visa laimė, kad tu kalbėjai tik su dviem žmonėmis ir ta liga iš tavęs neišėjo!

Felixai! Susikaupk ir labai įdėmiai perskaityk mano žodžius.
Šita liga kol kas sergi tu VIENINTELIS  Planetoje!
Jau kitas tavo kalbą išgirdęs žmogus užsikrėstų ir ligą perduotų toliau ir taip greitai susirgtų visas miestas, o netrukus liga išplistų po pasaulį, nes žmonės be perstojo plepa.
Gyvenimas Žemėje imtų lėtėti, nes žmonės ne tik kalbėtų, bet ir galvotų tris kartus lėčiau, po to imtų lėčiau vaikščioti, važinėti, netgi skraidyti.

Taip sulėtėtų Evoliucija ir žmonija nustotų vystytis.
O didžiausia bėda yra ta, kad Evoliucijos procesas netekęs pagreičio, gali atsisukti atgal.
O, brangusis Felixai!
Tai jau būtų Apokalipsė - žmonija grįžtų į Akmens amžių!

Aš Felixai, dabar ieškau būdų, kaip tave išgydyti.
Jau baigiu dešifruoti Senojo Testamento Patarlių knygos metaforas, bet gali atsitikti ir taip, kad tu neišgysi.
Tada turėsi pasitraukti į dykumą ir 40 metų gyventi vienas, nekalbėti nė su vienu žmogumi, netgi su gyvūnu nekalbėti, jeigu kokį netyčia sutiktum.
Va kokie šūdini mūsų reikalai, Felixai! Bet tu nenusimink ir tikėk manimi! Aš turiu keletą idėjų, kaip tave ištraukti iš bėdos. Lauk mano atsakymo tris dienas. Susikaupk ir laikykis! „

Felixas susikaupė ir laikėsi. Dar galvojo, kaip būtų įdomu pagyventi Akmens amžiuje.
Trečią dieną jis gavo Minimozės elaišką:

„Felixai! Viskas bus gerai!
Bet privalai tiksliai įvykdyti 3 mano nurodymus.
Už valandos į tavo duris 3x3 kartus pasibels mano siųstas žmogus ir perduos tau sinerginį ekstraktų bei eterinių aliejų mišinį ir veidrodinius akinius.
Aliejumi kiekvieną rytą tepk limfų vietas kojų apačioje iš vidinės pusės, kirkšnyse, žemiau ausų ir riešus iš vidinės pusės. Vakarais aliejų garink kambaryje kur miegi. Šitaip daryk 40 dienų.
Tas pačias 40 dienų visus įprastus veiksmus, kuriuos Gyvendamas darei viena ranka (valeisi dantis, laikei įrankius valgydamas, prauseisi užpakalį ir t. t.) privalėsi daryti priešinga ranka.
Ir trečia sąlyga - visas tas 40 dienų kur beeitum, turėsi vaikščioti atbulas. Ši nepatogumą tau padės įveikti mano atsiūsti veidrodiniai akiniai - per juos tu matysi vaizdą už savo nugaros.
Dabar Felixai viskas tavo rankose! Susikaupk ir nuo rytojaus 00: 00 pradėk gyventi atvirkščią gyvenimą. „

- Nu jo... - pagalvojo Felixas dešine ranka besikąsydamas dešinę ausį ir čia pat susivokęs pakeitė ranką. - Nebus lengva...

Bet ir labai sunku nebuvo. Felixui ėmė patikti nauji užsiėmimai.
Jis ėmė kitaip galvoti. Staiga susirūpino sveikata: metė rūkyti ir netgi alkoholį vartoti metė. Pradėjo domėtis, ką valgo. Nejučia vietoj mėsos pradėjo dairytis augalinės kilmės produktų ir tapo veganu.

Rytais jis netgi pradėjo bėgioti! Na taip - atbulas. Nors anksčiau niekada gyvenime to nedarė veidu į priekį.
Netgi atsirado jo pasekėjų. O vėliau ir fanai ėmė būriuotis Felixo bėgiojimo vietose.
Felixui gimė mintis organizuoti atbulo bėgiojimo čempionatą mieste ir jo mintį audringai palaikė miesto Taryboje. Vietinis laikraštis tuoj pat išspausdino pranešimą apie tai.

O kitą rytą Felixas vos neišsinarino žandikaulio iš nuostabos, savo paskyroje aptikęs oficialų BBC prašymą akredituoti tiesioginės transliacijos grupę jo renginyje.

Dievaži, - jį pradėjo žavėti jo paties gyvenimas!
Vieną vakarą jis net išliejo savo jausmus Minimozei:
„Brangusis drauge. Aš nelabai suprantu, kas su manimi darosi, bet jaučiu, kad kiekviena nauja mano diena laimingesnė už praėjusią. Nežinau, ar čia tau dėkoti, ar kam kitam, bet tas tavo Senasis Testamentas yra jėga!
Neveltui aš nuo mažens klausiausi tavo pasakų... Man jos tada tiesiog gražiai skambėjo. Ir dabar nieko nesuprantu, bet vieną dalyką suvokiau aiškiai - Senasis Testamentas yra Jėgų Jėga! Ačiū tau, Minimoze! „

Va kas iš tikrųjų atsitiko Felixui.

O kaip trikartis?
Tiesą pasakius, tai Felixas nėra jau toks užtikrintas, kad tas trikartis jį tikrai buvo ištikęs.

Jeigu taip sąžiningai, tai išvakarėse Felixas buvo padauginęs viskio.
Ryte jautėsi labai šūdinai, bet pagiriotis atsisakė kategoriškai, nes tai jau būtų finišo tiesioji į alkoholizmą.
Tada Felixas prisiminė, kad Minimozė iš miško jam yra atsiuntęs kažkokių nematytų grybukų. Jie atrodė tarsi džiovintas sliekas su maža ryklio-plaktuko galvute.
Minimozė sakė, jei kada pãgirios labai kankintų, ar šiaip depresija užgultų, tai suvalgyti kokį vieną. Nedidelį.
- Tik nepadaugink! - dar perspėjo.

Felixas tada išsirinko mažiausią grybuką ir jį suvalgė. Po to įlindo į vonią ir mirko joje kokį pusvalandį. Po vonios suvalgė pyragėlį su kava ir nusprendė pakvėpuoti pavasariu. Išeidamas pro duris dėl viso pikto užsimetė dar vieną grybuką.

Va po to tas trikartis, atseit, ir ištiko...

Ai... Koks dabar skirtumas?..

Vistiek, - Senasis Testamentas yra Jėga!