Baisi pasaka

Jautriems vaikams nerekomenduojama skaityti

Pasakų šaly nuo seno
Slibinas baisus gyvena,
O iš devynių nasrų
Čiaudo ugnimi - baisu!

Turi jis ant kalno pilį,
Tokią tamsią ir nebylią.
Ji apaugus kadagiais
Ir voratinkliais juodais.

Toj pily maža pelytė
Net necypteli – vargšytė!
Baisiai bijo to siaubūno –
Tyliai sau urvely tūno.

Jis sudegino pasėlius
Ir žmonių namus, užėjus
Pykčio priepuoliui aršiam.
Žmonės verkia, o kas jam?

Vieną kart neapsikentę
Žmonės surengė jam šventę –
Tai pririnko uogų, grybų
Visokių, kur girioj dygo.

Triūsė, virė nuo pat ryto –
Kas beliko jiems daryti?
Kai tik slibinas atskris,
Viralu jį pavaišins.

Slibinas, kvapus užuodęs,
Jau prie katilo – atrodė
Toks išalkęs, išbadėjęs,
Viską sušlamštė, kenkėjas.

Kas po to savaitę vyko,
Tai atrodė, kad iš tikro
Pilyje griausmai dundėjo
Ir ugnis aplink pleškėjo.

Atskubėjo ta pelytė,
Baimės apimta vargšytė,
Ir pasakė, kad siaubūnui
Baisiai bloga, kraujas srūva.

Na, žmonėms jo nepagailo -
Kiek jis kenkė jiems be saiko!
Šitiek nuostolių pridarė,
Tegu kenčia savo dalią.

Žmonės vėl namus atstatė –
Dirbo daug, daug vargo, sakė,
Kad ir kiek jiems bekliudytų,
Blogiui nevalia valdyti.