Trupiniai ant pievos

Prabėgo po akacija balta,
Džiaugsmingos mūsų vargo dienos.
Surinko jas kaip trupinius varnai,
Ir krankdami parsinešė ant pievos.

Juos lesė su baiminga ašara aky -
Bijojo, kad užsprings nuo to tikėjimo,
Kuris susikaupė kaip ta druska sūri,
Kur graužia opas tyro pralaimėjimo.

Mes taip tikėjome spigiu žodžiu!
Kurį mums į ausis šnabždėjo paukščiai.
Vis tiek nepajėgėm nuo jų ištrūkt -
Paliko ten toli mūs gilūs aukščiai...

Paliko ten ir krikšto tėvas vėjas,
Kuris dar bandė mus aukštyn iškelt.
Bet atsidūrėm vėl čia pat ant pievos,
Kur varnos ir pradėjo mus lukštent.

Pavyko juodasparnėms užduotis lengvai,
Nesukranksėdamos nurijo nuolankumą.
Prabėgo mūsų jaunos pilnatys, takai,
Susikryžiavę vėl atgaus tiesumą.