Resident Evil: Damnation (anime filmo recenzija gonzo stilium)

skiriu Hunter S. Thompson atminti

Dvidešimt žaidimų, dešimt novelių, ant šešių žmonių pirštų nesuskaičiuojamų komiksų skaičius, penkios live-action ekranizacijos ir dabar antrasis pilnametražis CGI filmas – visi su Resident Evil vardu, bet Damnation išsiskiria, sakydamas: aš ne toks kaip kiti, aš tavo draugas.
Mes juo nuoširdžiai tikime.

Absoliučiai blogas? Ieškant atsakymų šioje sumautai atavistinėje valstijoje...

Užkietėjęs anime fandomas zvimbdamas ūžia nelyg pabaidytas pamišęs žudikių širšių lizdas: Absoliutus Blogis (AB) yra, bent jau kompiuteriu generuota animacija, nieko verta, nesėkmei pasmerkta, niekingai ciniška klerkų užmačia godžiai pasipelnyti iš kanoniškosios AB žaidimų frančizės, ar – Jėzusmarija, Viešpatie, pasigailėk! – grynam adrenaline išmirkyto veiksmo (pagaugus keliantį siaubą-suspensą, mergaičiukės, galite pamiršti) Polo W. S. filmų serijos; tarsi kūrėjams reikia nukirsdinti galvas ir sumesti į griovį kaip kokias atliekas palei burgerių užkandinę prie stoties, Vilniuje; arba tiesiog sudeginti ant laužo kokiame civilizuoto pasaulio užmirštame kaimiūkštyje ir sušerti palaikus driežams.... čia man baigėsi rašalas, bet prisiekiu, kad turėjau dar vieną puikiai adekvačią analoginę metaforą, kurią, atleiskite, tiesiog užmiršau. Judame toliau.

Avingalviai teisūs tiek pat, keik Plutonas yra planeta. Ji tokia nėra. Linija 02 nebeveikia, o aš, tiesą sakant, nežinau kam daugiau skambinti ir pasidievagoti, kad kažkas bando nutraukti mano, Lietuvos anime „drymerio“, potencialiai nesibaigiantį ir krykštaujantį malonumą. Krečiantį šleikštulį, baimę ir drebulį gali pašalinti tik keturių valandų AB animacinių filmų maratonas, pradedant nuo priešistorės Degeneracijos, ir baigiant, savaime suprantama, dabar apžvelgiamu Prakeikimu, prie karštos kavos su romu puodelio, nes žinau, kad Biohazardas, ištikimas originaliajam šaltiniui, paskleis itin daug smarvės. Pulkite mane, nervingai nuobodžiaujantys neonaciai! Jeigu tik išdrįsite. (O gal geriau ne.)

Laikinas pilietybės netekimas

Specialusis-survivalistas federalinis-liūtaširdis agentas-subinspardys ir ikoniškasis moterų žudikas Leonas S. Kenedis, įgarsintas mūsų didžiai mylimą Polą Merserį (Paul Mercier) pakeitusio manekeno dublerio Metjuso Merserio (Matthew Mercer), nepapusryčiavęs, bet kaip visada nepriekaištingai susišukavęs plaukučius, su stilinga trijų dienų barzdele, naktiniu paros metu infiltruojasi į jaunąją Rytų Slavų „bananų“ Respubliką ar kažkur panašiai, kur vyksta žiaurus, itin žiaurus pilietinis karas tarp geležiniu kumščiu valdančiosios oligarchijos ir šmirinėjančių, angliškai su pseudoužsienietišku akcentu šnekančių, nuskretusių teroristų, besivadinančių *amerikofilas Džei Di (JD) pamaukia iš tekilos skarbonkės ir holivudiškai išrepuoja* „super nepri-klauso-mybės kariau-ninkais“, ir kur vidury mūšių nuniokoto miesto burzgia vikšriniai tankai didžiausiais pabūklais bei griaudi perkūnais neįtikėtinai ugningi sprogimai, tačiau Jungtinių Valstijų nemotyvuotu sprendimu operacija atšaukiama, pranešama tik tai, kad visi Amerikos civiliai privalo evakuotis, ir, ką gi, atspėjote, Leonukas (Leninukas?), nenorėdamas susinepatoginti ir prisibijodamas šios pragaro žemėje aplinkos, pabrunka uodegą namučion. Fin. Filmo pabaiga; skirstomės kas sau ir rašomės į kietuosius diskus RE 6.

Deja, taip, žinoma, nenutinka, nes „Esas“ yra kilmingas tiesai prisiekęs kovotojas, todėl būtinai atskleis šio realaus spektaklio archetipiškai dorųjų skaistuolių, kovojančių už teisę į gyvenimą, laisvę ir gerovės siekimą, ūsus riečiančių piktadarių, su martinio taurėmis rankose, bei žemės virpesius keliančių išgamų (ką čia daugiau bepridursi?) kėslus. Filmas prasideda kokybiškai artistišku komiksų stiliumi, pasakojama tipiška Sovietų Sąjungos karo propagandos mašinos istorija, bet kam, po velnių, ji rūpi... Prasukam. Oooooooo taip. Štai, aiškus, dinamiškas ir viliojantis kompiuterinės grafikos renderių saldainių kvapas ekrane, iš karto nuteikiantis itin realistiškam, visus „grublėtus“ (angl. gritty) įspūdingosios gotikinės architechtūros bažnyčios, vėliau subyrančios į totalius šipulius, ar baltųjų prezidentinių rūmų lokacinės vistos bei personažų fizionomijų pikselius išryškinančiam ir fantazmiškai aukšta kadruote apšviestam reginiui, sąžiningai išlaikant tradiciškai autentiškas anime pliušinių meškiukų modelių rojaus principus bei įsitikinimus. Sugoi, sugoi! – rėkiu visu balsu kaip pamišęs iš ekstazės... čia pastringa mano iš geležies iškaltas agregatas, todėl tenka perkrauti brokuotąją matricą, ir aš laukdamas skaniai pasistiprinu javainiais su slyvų pasukomis.

Jokios užuojautos velniui

Orchidiški Plagos nešėjai (Majini), galintys valdyti įrankius (oho!), uberilgaliežuviai Laižykai (Lickers), kuriems tikrai reikia seilinuko po kaklu, ar titaniški Tironai (Tyrants), smurtaujantys labiau negu Mortal Kombat ir Incredible Hulk kompiuterinių žaidimų pagrindiniai personažai – visa ši chunta ir jų sėbrai atrodo kraupiai šiurpūs ir jų tarpusavio santykiai su žmonėmis grindžiami šeimininko ir tarno dichtomija, nukritusia į Žėmės planetą tiesiai iš Ateivio visatos. Dabar egzistuoja, kiek man žinoma, T-virusas, G-virusas, Veronikos-virusas, Plagos ir Uroboros parazitai, bet šioje filmo dalyje atskleistas C-virusas yra sušiktai kiečiausias, ir aš tuoj jums paaiškinsiu kodėl: technologiškai pažengusi juodosios rinkos biokarinės taktikos utilizacija leidžia paprastiesiems mirtingiesiems protu kontroliuoti bioorganinius masinės destrukcijos ginklus-padarus kaip inžinerines abominacijas, kas nuo pat pirmų filmo akimirkų suteikia naują pojūtį visoje AB visatoje spiraliuojančiam tragipolitiškajam Umbrelos korporacijos konspiriaciniam morfizmui, besibaigiančiam perspektyvinėmis „sulėtinto laiko“ (angl. slow-motion) scenomis, pribloškiančia plikų rankų choreografija ir negyvų numirėlių, tiek žmonių, tiek monstrų, jūromis. Saldumėlis!

Atmosferiškam garso takeliui priekaištų neturiu, o geriausiai įgarsintos, žinoma, yra kriokiančios, žviegiančios ir aimanuojančios monstrozijos, nostalgiškai reaguojančios į pliaupiančių kulkų lietų kaip į švelnų, paskutinį mamos paglostymą prieš miegą. Fanservisas ant šio patiekaliuko pabarstytas pipiriškai minimaliai, bet klasiškai: Ada Wong, enigmatiškoji Leono nemezidė/bičiulė ir valstybei nusikaltusi šnipė/sabotierė (nejaugi?), laksto šen bei ten su madingai pakirptu sijonėliu ir juodu biznismenės švarkučiu, neminint – manau, kad tuoj apalpsiu! – jos įmantriai išornamentuotos liemenėlės. Motin, daugiau lubrikacijos! Keli žodžiai apibendrinimui: Makoto Kamiya susitvarkė su savo darbu kone genialiai, profesionaliai, reikiamu metu ir reikiamose vietose užmesdamas žuvų tinklus, iškeldamas aukštą projekto kartelę ir patikimai ją peršokdamas. Gerbkite ir pavydėkite, ponai ir ponios. Ir nepridirbkite, pamišę iš siaubo ar apsvaigę nuo humoro, į kelnes. Dieve, saugok prezidentę, motulę Tėvynę ir mūsų taupomosios banko sąskaitos numerį!

Išgyvenusieji bus šaudomi dar kartą

Žinoma, kažkam kažkodėl kažkaip „nepraeis“ Prakeikimas, ar tai bus kartais skulptūriškai mechaninė judesių animacija, ar kartais akivaizdžiai erzinanti įgarsinto balso ir krutančių lūpų asinchronizacija, ar kartais lėkštas, testosteronu ir laimingom pabaigom persunktas scenarijus. Tokiems skeptikams visada mandagiai liepsiu emociškai ir fiziškai pasišalinti nuo mano pievelės ir pjauti grybą kitur. Tik fanbojams (nepamirškite merginų!). P. S. Mes su nekantrumu laukiame trečiojo „baražo“.

2012-12-06