Nors rugsėjis dar vasara kvepia
ir žvilga rytmečiais rasa,
bet širdis negali patikėti, kad vasara,
kaip mergaitė basa,
jau papieviais greitai iškeliaus.
Ir tas jausmas kutena paširdžius,
juk rudens voratinklio lašeliuose
mūsų metai suverti. Tie lašeliai virpa, jaudina
atsiminimų paliesti.
Monotoniškai besikeičiantis ruduo, rodos, kasmet vis toks,
bet kartais būna ir kitoks, -
kitaip apsiniaukęs dangus,
žmogui siunčiantis skausmus...
Ir būna sunku, kai esi viena
kada už lango vėlei lyja.
Ta rudeninė vakaro tyla
į širdį beldžiasi nebyliai.
Tu tada ateik, drauge. Tavęs ilgiuosi,
kai vakaras skęsta rūkuos.
Kas be tavęs mane paguos?
Aš noriu bendrauti be nuoskaudų, pavydo.
Ateik, juk nesvarbu, kad mudviejų plaukai
baltai pražydo.