kelionė į niekur

Kelioliktą kartą vis,
Prasprūstu pro sąmonę į pasąmonę
Kaip įžūlūs spermatozoidas
Prasiveržiu
Apvaisinu ir paniekinu
Palieku neišdildomą pėdsaką.
Nebevark su ta savo suskilusia dilde
Tobulas manikiūras bejėgis
Prieš nukramtytus nagus
Be ceremonijų nardančius tavyje
Glostančius tave prieš plauką
Iki negalėjo atsisakyti
Ir paliekant be jokio atsakymo.
Kai sukyla tavyje viskas
O aš pačiose gelmėse
Tik tam, kad išraučiau iš pat šaknų
Tą tavo – kodėl.
Klausti taip apgailėtina
Kai atsakymo niekas žinoti nenori
Persmelkiu tave savo metafora
Ir su visam pasiimu geresniąją pusę.