Žodžiu, sėdžiu ant šakos, gurkšnoju iš tirščių suburtą birzgalą. Atbėga puskaimynė dusdama. Pusė kaimynės, nes tik sezono metu čia gyvena, be to, mažytė. Tokia pusamžė moteris. Pasakoja, kaip pusvalandį bandė užvest žoliapjovę ir jos ligota širdis vos nesustojo. Gerai, eime. Kaip grūdų maišas nusiverčiu nuo šakos. Pakeliui perspėju, kad nieko neišmanau apie žoliapjoves. Tris kartus trūkteliu virvę. Nieko. „Turbūt žvakės apsisnarglėjo“- sakau. Ji linksi, tarsi suprasdama. Būtų gerai leisti toms žvakėms apdžiūti. Grįžtu toliau tabaluoti ant šakos. Po valandos išdygstu prie žoliapjovės. Nusikosėju pranešdamas – aš jau čia. Apžiūriu žoliapjovę savo skvarbiu mėgėjišku žvilgsniu. Pasukinėju kažkokį įtartiną varžtą. Patraukiu už rankenėlės. Veikia! Atbėga kaimynė. „ Ačiū jums labai, ačiū.. “ - dėkingumu trykšta lyg būčiau iš ugnies ją ištraukęs. Agregatas nusitempia moteriškę į pievą.
Prabėga savaitė. Baigėsi kruopos. Per laukus į pardutuvę. Makaronai, trys svogūnai. Prie kasos pardavėja tarškindama klavišus sako - „Man reik jūsų pagalbos“. Kilsteliu antakį. Mes jau rudenį su ja susipažinom, kai nenoriai pasidaviau jos smalsumui – iš kur aš? Kaip čia atsidūriau? Iš ko ir už kiek pirkau trobą? „Sako, kad jūs burtininkas“ pridūrė. Štai taip gimsta burtininkai. Ir sklinda garsas per Marijos žemę. Burtai yra visur aplink mus. Reikia tik surasti varžtą su rodyklėmis Fuel ON/OFF.