užrašai iš haremo. pulsas

jis numirė gal vien tik tam, kad kurtų
mažytę viltį prieglobsčiams markurtų
jam spragsint pirštais žybsi gatvių šviesos
tarytum delną sergančiam ištiesęs
jis užsimirš apie aštuntą randą
ir tuos, kurie viens kito neberanda
kurie savęs kitiems nebeparodo
ir slepia savo sielas čia, po oda
balkšva, plona, akivaizdoj teisėjo
kuris jau metai du nebesuėjo
su tais, kuriems jis rūpi (bent atrodo)
tais, su kuriais kažkas, jam regis, sieja,
kuriuos galėtų apkabint per sprandą
kurių nebijo, tie kuriuos pažįsta
kurių akivaizdoje jis apleidžia formas
ir pasileidžia bėgti lyg šuva per liūtį
toks nepriklausomas, visai be šeimininko
be kojos, vieno inksto ir be noro
pabaigti ką pradėjo šitas miestas
tarytum špyną mirštančiam ištiesęs
nežymią rykštę aimanoms mankurtų
tam, kad kurtų