Vardas, kurio nebetariu garsiai

Raidėm iškalsiu, gėlę aš auksinę,
pasieksiu sielą jos šilkinę.
Tik radus tylą lietuje
jos vardą rasit širdyje.

Ūkanų pilkoj migloj
įžiebsiu šviesą tolumoj,
kad tu, ar jūs visi kartu
suprastumėt, jog nebaisu.
Kai žvaigždės gęsta aukštumoj
ar siela blaškos vienumoj.

Tada, kai laimė atskleidė save
tik tu viena buvai šalia.
Princesę pasakų tu praeities
kviečiu tave iš ateities,
kad vieną žodį, visom kalbom
Ištartum man tik pašnibždom.

Ar tu matai, ką aš jaučiu?
O jūs ar randat ką slepiu?
Dievams bevardžiams aš žadu,
kad prasmę šios mįslės kartu
laike įrėšim po mažu.
Pasauli tau sakau, tave laimėsiu
O tau mergyt sakau, tave aš visada...