...

Sudžiūvau, paskui priplėkau. Tai
buvo dienos ne ypač, švelniai tariant,
sūris buvo geras, dar geresni pelėkautai,
bedugnių pakako dar, ant
pjedestalų plikledžio taip pat, nuolydžiai
ėjo slidyn, įkalnės statyn, kai
visur šmirinėjo vienuoliai, bergždžiai
bandantys patikti, akcijų rinkai
dirigavo dvigubi agentai,
muziką kūrė kalkuliatoriai,
muilo burbulai nenorėjo padangėn, tai
skelbė žinios minkštąja galia, kuriai
patiko visi nelygumai,
podiumais norėjo būti scenos,
laikas pavydėjo gumai
ir taip toliau nuo sienos iki sienos,
o svoris ir toliau tirpo,
seko jėgos, dėmesys liko drumstas,
žingsniai tapo žingsneliais ir po
vieno tokio pasklidau kaip grumstas
iš aukštai nukritęs.
Aplink jau buvo tokio paties likimo
begalė atvejų. Pačiame vidury, ties
manimi, pagaliau viskas nurimo.