Supranti,
Laikas tapo rūstus.
Ir, žinai, aš ne augu -
Aš senstu.
Burna sausa kaip dykumos, kurias kadaise užkariavau.
Palikau savo laivus, tuščius tinklus tarp smėlio kopų lyg švyturį
Jei kada sugebėčiau sugrįžt.
Ir sugrįžęs pažint.
Debesys trupina lietų ant suskirdusios žemės
Užsimerkus girdžiu kaip sūrus vanduo jūrų,
blaškosi nuo kranto prie kranto.
Išsilieja vakaras į dangų,
Vėjas gano suskydusius debesis,
Iš kurių niekada nepalis.
Šitiek ėjęs į niekur
Beveik nustojau kvėpuot.