Ratais

būdavo loja ant visko
ant paštininkės su dviračiu
bėgiojančių vaikų
senų girtuoklėlių kurie
tvoras paramstydami eidavo
lojo ant šundaktario ar
žalio žiogo ant savo nosies

kai nurimdavo
priglausdavo šlapią ir šiltą snukutį
suprask – jau ruduo

vakarais jau truputį
iš šnervių garuoja

būdavo uodžia tavąjį kvapą
(uodžiam kartu)

pėdsakai lyg suverti
ant kažkokio nematomo lyno

vis aukščiau kažkur kyla
po to išsisklaido

ir viskas
ir nieko

tiesiog seno šunėko vienatvė
pakirdęs iš miego dažai vaikosi
susapnuotus triušius

po baltus mėnesėtus laukus

užuodęs juose kažką šuniškai
žvėriškai keisto

urzgia ir puola
tiesiai po Grįžulo ratais