sutrupinai tylą
pašaukęs mane
įelektrintu nuo įtampos balsu
atsisukau
nusigręžusi nuo savo zefyrinių svajonių
į realybę
tatuiruotą klaidomis
net apakus
pažinčiau tave
iš deginančio šalčiu kvapo
lyg kirviu įkirsto atminty
įsigėrusio į odą
akių nuodo
laiko
suplėšyto ir išbarstyto
pavėjuj
drugeliu skrendu
paskui sudegintų iliuzijų vėles
glaudžiu jas po savo sparnais
tegul užmiega
ligi prisikels