Apie turėjimą

Vieni žmonės turi svajonę, kiti uošvienę, o pareigūnas Kuliešas turėjo policininko kepurę ir žmoną.
Kepurės jis norėjo labai, o žmoną įsigijo labai netikėtai.

Anais laikais, kuomet Kuliešas dar mokėsi milicininkų mokykloje, ten dirbo toks kapitonas. Jis buvo našlys ir augino dukterį Stasę. Ilgakasę. Užsiėmęs darbais tarnyboje, kapitonas nepastebėjo, kaip duktė suaugo ir ėmė dairytis, o apsidairius, pabėgo į kairę. Nors mirk iš gėdos!
Mirti dar nesinorėjo, tad priėjo vieną kartą kapitonas prie jaunojo auklėtinio Kuliešo, tėviškai apkabino jį per pečius, pasivedė į šoną ir labai netikėtai pasakė tokį tekstą:
- Seniai stebiu jus, kolega. Keliate padoraus jaunuolio įspūdį. Matau, kad būsite pareigingas pareigūnas. Kodėl gi šįvakar mudviems nepavakarianiavus mano namuose? Duktė puikiai gamina vištienos kotletus, o aš turiu gero armėniško konjako butelį!

Kodėl gi ne, pagalvojo Kuliešas ir vakare jau sėdėjo už stalo kapitono svetainėje. Stasės kotletai jaunajam Kuliešui tada buvo didelis gardumynas, bet dar didesnį apetitą kėlė iškili jos krūtinė. Šiandiena jau nei kotletai, nei krūtinė nebesukelia tokio apetito, užtatai Kuliešas turi šeimą. Apie jų pirmagimį visokios kalbos sklinda, bet antras tai jau tikrai Kuliešiukas gavosi.
Šalia policininko kepurės jaunasis pareigūnas priedo gavo guminę lazdą, tarnybinį dviratį ir profesinę uoslę.

Apie profesinę uoslę.
Patruliuoja aną vakarą pareigūnas, kaip jis pats sako, šiauriniame Kakalio rajone. Tylu, ramu, vėjelis tik dvelkia... Staiga - kvapas! Naminės degtinės kvapas! Iš kur?!
Kuliešas akimirksniu nustato vėjo kryptį ir netolimais, už tvartelio suranda girtuoklį Piliulę, naminukę bevarantį.
- Policininkas Kuliešas! - iškilmingai raportuoja Piliulei į nugarą.
- Tfū!.. Eik tu šikti!.. Galvojau, kad boba!
- Aš tau duosiu bobą! Parodykite dokumentus, pilieti!
- Koks aš tau pilietis? Piliulė aš! Kam tau tie dokumentai?
- Aš nejuokauju, pilieti Piliule! Aš kalbu oficialiai - jūs patekote į bėdą!
- Kokią bėdą? Ko tu čia rėkauji? Va, prižadinsi mano bobą, tada bus bėda. Nepažiūrės, kad pilicininkas.
- Pilieti girtuokli! - Kuliešas supyko nejuokais. - Eisim į mano kontorą rašyti protokolo!
- Eik sau vienas! Man va, - samanėlė verda...
- Ar tu durnas, Piliule? - pareigūnas jau buvo beprarandąs savitvardą. - Aš tave į daboklę uždarysiu!
- Už ką?
- Už naminės degtinės virimą!
- O arbatą virti galima?
- Arbatą galima.
- Čia ir yra mano arbata!
- Kaip tai - arbata?
- O taip! Čia yra speciali arbata. Ją gaminti mane dar amžinaatilsis senelis išmokė. „ Žinok, anūkėli, - kaip dabar akyse stovi senelis. - Rugių arbatėlė yra pats geriausias vaistas nuo visų ligų! „ Jis man receptą testamentu paliko. O jį išmokė jo senelis. Jauti?.. Ir taip toliau... Šitos arbatėlės receptas atėjo gal net iš „Žalgirio“ mūšio lauko! Gal tu man uždrausi tautos tradicijų laikytis?
- Tradicijų - ne, bet naminė degtinė uždrausta įstatymais!
- Tu paragauk, Kuliešai, mano arbatėlės! Švelnutė, minkštutė, pačius tauriausius jausmus kelia! Argi ji turi ką nors bendro su grubiais mūsų įstatymais?
Kuliešas paragavo taurelę - tikrai skani!
- Gerai, Piliule. Tegul šį sykį tai bus arbatėlė. Bet kitą kartą žinok - bausiu kaip už naminę degtinę! Ir virdulį atimsiu!

Atlaidus tas Kuliešas... O ir ką tu čia labai nubausi? Visi žinojo, kad Kakalyje nėra nusikaltėlių. Tik smulkūs pažeidėjai. Kuliešas suprato seniai, kad pagrindinis jo darbas - Kaklyje simbolizuoti teisingumą. Pareigūnas turėjo tam skirtus visus duomenis: policininko uniformą su kepure, guminę lazdą ir tarnybinį dviratį.

Turėjo ir pistoletą, bet laikė jį seife. Kiekvieną pirmadienį Kuliešas išsiima jį iš seifo, išardo, kruopščiai nuvalo vilnone skepetaite, suskaičiuoja šovinius ir atsargiai padeda atgal į vietą. Nors ir kaip jis didžiavosi ginklu, bet Kaklyje užteko ir guminės lazdos.

Laisvalaikiu Kuliešas niekada neskaitė knygų. Neturėjo tokio įpročio. Užtatai mielai vartė visokius tarnybinius raštus, instrukcijas, nusikaltimų suvestines ir kriminalinius laikraščių puslapius. Politika jo nedomino, bet įvykius sekė atidžiai: aukšta padėtis miestelėnų bendruomenėje įpareigoja su klebonu, pašto viršininku ir miesto meru kartais aptarti politines aktualijas ir pažaisti šachmatais.

O Kuliešas mokėjo tik šaškėmis.