Rašyti Negalima Pasigailėti

Kartą, įgavusi kilniojo erelio sparnus ir metafizinę moters intuiciją, sklendžiau virš apačioje besiknaisiojančių vištų pulkelio. Man buvo suteikta teisė praregėti, ne kitaip. Vištelės, nors ir neatrodė kvailos, bet perdėm susirūpinusios lesiojimais ir perėjimais. O man gi rūpėjo regėjimai ir pErėjimai. Na, tai kažkas panašaus į tai, kaip nevirsti į įstrigusį molyje buldozerį. Nestoviniuoti vietoj, judėti, geidautina pirmyn. Staiga aš, lyg minėtas kilnusis paukštis nutūpiau ant uolos briaunos ir pamačiau kaip ant kelio, iš dulkių debesies išnyra kažin koks neapibrėžtas dalykas ir juda link manęs. Kažin koks netaisyklingas siluetas, nemadingas kirpimas, neprabangiai atrodanti  forma.

Kas? Rašytoja?

Iš pradžių net nesupratau kas ten. Iš toli ji atrodo kaip užpūsto degtuko dūmelis – vos matomas ir staiga prasisklaidantis, bet rašytoja artinosi. Kontūrai ryškėjo, poetiškai lingavo besiartinantys klubai, o žingsniai – tvirtyn, žemiškyn, kaip ir proza į kurią nukrypo ne vien dešinys smegenų pusrutulis, bet ir tas nevykęs kairys, širdis ir kiti slaptingi taškai.

Nuo tada turėjau rašytoją savyje, bet pasaulis to dar nematė. Dangus virš jo buvo švelniai žydras, su keliais, į pumpurus panašiais debesėliais, švietė nekaitri saulė. Visi patenkinti oro sąlygomis stengėsi išgyventi, o nepatenkintieji tai darė su dvigubu entuziazmu. Išgyventi, rėkė, išgyventi. Tiek aistros, tiek pajautimo, toks susikoncentravimas į savo išgyvenimus, kad nebuvo kada. Nebuvo kada apie kitus ir, ypač, apie beformius rašytojus.

Ir, kai jau nusprendžiu, kad turiu teisę pareikšti, jog savyje gvildenu rašytoją, tą pačią akimirką ant palangės sužydėjo „ nakties karalienė“, kaktusas, kurio žiedas bus su pasauliu tik vieną naktį. Ore tuo metu tvyrojo vakarėjimas. Pasaulis, kuriame gyvenau  sudrebėjo, perleido per save šią žinią, kuri, nors ir įžūli, bet per daug nepatikima, tad dar kiek pavirpėjęs jis nurimo ir, kadangi, buvo vakarėjantis, prisnūdo.

Nepaisant itin nepalankaus laiko, aš susikaupiau ir dar sykį praregėjau – o kaip skaitytojas? Ar šiame pasaulyje manyje nenustygstančiai rašytojai atsiras nors vienas skaitytojas? Toks, apie kurį svajoja kiekvienas rašantis?  Solidus, perpratęs, apvalytas ugnimi, vandeniu, perėjęs variniais vamzdžiais? Toks, kuris į klausimą atsako klausimu, arba pasitelkia visą lietuvių ir ne tik filologijos kraitelę ir į klausimą atsako idiomomis, užuominomis, santykius palaiko frazeologizmais, poetinėmis nuojautomis, kritikuoja autentiškai, išgrynintai.

Taip trokštami skaitytojai yra intelektualai, savų pasaulių revoliucionieriai, niekintojai. Kuo daugiau paniekos, tuo jų atsakymai išradingesni. Pavyzdžiui, į klausimą: „ Ką čia valgai? “, jis atsakys: „ Iš užpakalio ištrauktą kukurūzų burbuolę“. „ Kas yra kūrybiškumas? “. Vienas atsakys, kad tai tridaliojimas, kito žodžiai, kad kūrybiškumas neįmanomas be pasitikėjimo savimi, įgaus sparnus. Trečias gi, neabejoju, pareikš, kad visos žuvys yra silkės, tad nuo čia ir kurk. Tam jis ir revoliucionierius, kad be užuojautos, tam jis ir intelektualas, kad seniai būtų perpratęs, jog užuojauta tai atavizmas, toks kaip ir iš pasturgalio kyšanti kiaulės uodegėlė. Ją reikia išoperuoti.

Jau žinojau, kad kai kam skaitymas atnešdavęs nemažai kančių. Vieniems todėl, kad skaityti būdavo verčiami, kitiems – dėl per didelio pažinimo, kuris neteikė jokios naudos, vien vargą. Pirmųjų kentėjimai kilo iš prigimtinio norėjimo nieko nenorėti, antroji – pažinimo – fiziologinės krypties. Kuo daugiau šie skaitė ir pažino, tuo labiau pūtėsi jų pilvai, sunko galvos, daugėjo smegenų vingių. Taip apsunkę, jie, savaime suprantam, kentėjo ir kankino kitus.

Jei neatsiras skaitytojo, viskas nebeteks prasmės. Verčiau pripažinsiu sau ir kitiems, kad many įsivėlė klaida ir kartu su visais imsiuos naudos. Imsiuos veiksmų. Nebylių, garbingų darbų, pamažėl įaugsiančių į kasdienybę taip, kad vieną dieną savęs nepažinsiu. Įgusiu atlikti amatą. Išskuobti valties dugną, įsiūti tūkstančius sagų, pagauti vieną kitą vėją, numegzti, pagaminti, atlikti, kol pirštų miklumas, akylumas ir reakcijos atitiks visus meistrystės reikalavimus. Ir jau beveik galėsiu nusišaipyti iš savo jaunystės idealų, nes būsiu brandi ir žinosiu. Tai panašu į maždaug šitai – niekuomet neleisiu sau tyčia paslysti ant banano žievės, o viešas nusiperdimas, sublimuotas į ekscentriškąją asmenybės pusę, bus palydėtas švelnios kritikos ir šiokio tokio stebinčiųjų pasišlykštėjimo. Man, kaip žinančiai ir brandžiai bus neatleistinas celiulitinis mąstymas (pasenęs, perdėm nešiuolaikiškas, senųjų bažnyčios tėvų aprašytas ir etc.), šlykštėjimasis gėjiškumu, o ir kiti nepritarimai, jei nesiliausiu, bus palaikyti fobijomis ir asmenybės sutrikimais.

Ir taip vieną dieną, būdama brandi ir žinanti, pasipasakosiu apie jaunystės svajonę (labai neapdairu). Ištartai svajonei išaugs sparvos sparniukai ir ji, išskridusi pro pravirą langą, pasieks kieme žaidžiančius kaimynės anūkus, nuzvimbs kažkur tolyn, iki horizonto. Ir sugrįš atgal. Norėtųsi, kad liūdesiu, savęs pagailėjimu, kuris, šliūkštelėtas į esamą gyvenimą jį ir paįvairintų. Betgi ne. Pamatysiu, kaip nuo horizonto pasispardydama, kanopomis plūkdama žemę lyg laukinė kumelaitė, įgelta įkyrios sparvos, atšuoliuoja rašytoja. Seniai nebe svajonė, nebe romantiškasis pašaukimas, o įsakymas. Įsakymas kaip kumelė, Alano Po metafizinis žirgas, gąsdinimas. Ar man jį nušauti? Ar gulti kryžium ir tegul trypia? Visada tikėjau trečia išeitimi, kuri, galų gale, priartina prie vienos iš dviejų.

Tad nusprendžiau, jog niekas nesutryps, negulsiu paslika, o ir pati nekelsiu rankos išdidžios. Numesiu šalin senus pamąstymus apie skaitytojo paieškas – jei prireiks su savo rašymu būsiu iškrapštyta iš juodžiausios besipublikuojančiųjų skylės, jei neprireiks – vis tiek prireiks – ir imsiuos veiksmo. Nenaudingo. Nemadingo.

Juk jūs, imantys plunksną, suprantat apie ką aš, taip? Galbūt, didžiausia paslaptis ir slypi šioje, nereikalingumo, būsenoje? Šuoliuos dienos, bėgs metai, artinsis dešimtmečiai, nereikalingumas neteks savo vertės, subliukš, kaip dar viena iliuzija. Ir, galų gale, apsisiautęs karališkąja mantija, į menę įžengs supratimas – daug svarbiau už viską yra čia ir dabar, dabar ir čia, čiadabar. Aš ir jūs, mes, vienas kitame, vieni dėl kitų. Mūsų aš ir jūsų mes. Mūsų rašymai, jūsų skaitymai. Juokas, ašaros, plaukimai prieš ir pasroviui. Visi tarpusavy susipynę, vieni nuo kitų priklausomi, tragiškai surišti, juokingai pasipūtę ir vis įsivaizduojantys, kad mes atskiri, mes per daug mes, kad būtumėm tapatinami, kol vieną dieną kažkas iš jūsų supras, kiti gi ne – beliks apgailestauti.

Ir jau niekaip neišdrįsiu sudeginti to, ką parašiau. Ne taip kaip pirmoje klasėje rašytus eilėraščius, nei tuos, kur dvyliktoje, išstenėtus naktį dėl metais jaunesnio „chokeisto“. Degė pilve drugiai, žvakės liepsna, patosas, man septyniolika metų, antro aukšto balkonas, kačių morčius ir lakštingalų giesmės. Ir – nuostabu – nelaiminga meilė, o po to laiminga, pasibaigusi nelaimingiau, nei nelaimingoji.

O kiek sapnų, kuriuos sapnavome garsiai, kai buvom jauni, o kokia gėda, kad nei vienas jų neišsipildė. O gyvenimo grėsmės apie kurias dar nerašėme, o dykumos, kuriose nepasninkavome? O tėvų mirtys? Kasdienės, net nepastebimos savižudybės? Dar ir tas beraščio čigono vietoj „да“ brūkšteltas „ад“. Ir apie tai dar neparašyta.

O apie dangų? Ar rankraščiai turi sparnus? Tik didysis sparnų meistras gali atsakyti į šį klausimą. Tik tas, kuris moko savo išrinktąją eiti ne nelaimių, o gerovės taku. O gal rankraščiai tikrai nedega? Ir čia dar nėra atsakymo.

Dešimtys priežasčių rašyti ir tik viena nutylėti. Jei esi išdavikas, jei išduodi save – tylėk, apsivok. Juk, galų gale, į kapą nieko nenusinešime. Rinktis mirt nepatyrus. Kaip keista galvoti, kad mirties nepasirenkam.