Peizažas

Pievoj voratinkliai vos
virpa – lyg sukarpytos ir išmėtytos užuolaidos,
kol saulėlydžio raudonis jais žolei duos
kažką panašaus į šalną klevuos,
kokie ištikimi tie klevai parko alėjai,
lyg plauktum – o iš tikrųjų tik eini,
tyla – jeigu jau labai tiksliai – atsaini,
kvapai – jeigu apytiksliai – aliejai,
sėklų aliejai eteriniai,
nuo kurių – pradedant oru – visur tingu,
dar vieną sėklą tarp pirštų patrynei,
kaip užuolaidos ilgis langų,
o langai užuolaidų ne,
nenuostabu, kad metų laikai panašėja,
eidami tuo pačiu dugnu,
keikdami orų pranešėją.