Vienu keliu

.        Buvo ruduo ir nestipriai lijo. Tą rytą nubudau kaip niekada anksti. Mano amžiaus žmonės turi puikiai nustatytus biologinius laikrodžius, tačiau šį kartą manasis akivaizdžiai skubėjo. Mažoje lovelėje jaučiausi nejaukiai, todėl vos pabudęs pakilau. Kaip ir kiekvieną rytą: paklojau patalą ir apsirėdžiau. Tik rūbas nebuvo toks kasdieniškas.  Apgraibomis, prieblandoje, susiradau jau vakar tvarkingai ant taburetės padėtus rūbus: marškinius su kuriais augau, užaugau ir senstu, žmonos dovanotą, vienintelį gyvenime kostiumą ir dar tėvo avėtus batus. Kuklus ir apskuręs, tačiau daug istorijų savyje saugantis aprėdas labai tiksliai reprezentavo mane patį. Aš - kuklus ir apskuręs. Išore, tuo labiau vidumi.
        Apsirėdžiau ir susiruošiau eiti. Linas šiek tiek dirgino odą, bet nuo to jaučiausi tik geriau, šiek tiek labiau gyvesnis. Niekad nemėgau per ilgai užsibūti kambaryje, kuriame miegu. Ši patalpa pritvinkusi intymumo, kurio nenorėjau išsklaidyti. Lova skirta miegui, dubuo - maistui, taip visada maniau, todėl į kambarį, kurį rytais palikdavau, sugrįždavau tik saulei besileidžiant. Tas kambarys ir buvo skirtas tik miegui: viduryje patalpos stovėjo lova, jos šonuose - du maži staliukai, ant jų - grakščios naktinės lempos, o lovos kojūgalyje - mažytė taburetė rūbams pasidėti. Taip pat stovėjo talpi išdidi spinta, kuri buvo pilna ne man skirtų rūbų. Dabar jau niekieno rūbų.
        Pastebėjęs tamsą lange pajaučiau šaltį, nesustabdomą šiurpą vilnijantį per kūną. Regis šis rytas supranta, kokia bus diena. Tai bus nesustabdomos pabaigos ir neišvengiamos pradžios etapas. Rytas, kaip ir aš, akivaizdžiai tam dar nepasirengęs.
        Kelionė buvo ilga, beveik tokia pat, kaip ir gyvenimo kelias. Vėlavo vežikai, arklys buvo neramus, o karstas - per sunkus. Tik pasikvietę kaimynus į pagalbą sugebėjome jį įkelti į vežimą. Žmonių daug nebuvo, ne dėl to, kad nesusirinko tie, kurie norėjo pagerbti ir palydėti, žmonių tiesiog daug nebebuvo. Tačiau išretėjusi greta susirinko beveik visi: visi, kurie sugebėjo pasistengti.
        Paspaudus visiems rankas ar tiesiog nuoširdžiai linktelėjus galva, galėjome pradėti ruoštis kelionei. Pasitelkus šešis vyrus, karstas atsidūrė vežime. Gėlės, vainikai, neaiškios potekstės žvilgsniai.
        - Na, pirmyn, arkliuk. Tave seks vienodai apsirengusi kolona.
        Ji, kaip ir tu, linguos galvą, nedrąsiai žvalgysis ir neaišku kokių jėgų stimuliuojama judės į priekį. Vis dar smulkiai ir greitai iš dangaus krintantis lietus situacijos nelengvino. Žvyruotas kelias nebedulkėjo, tačiau tepė batus ir kelnes, mažos duobelės akumuliavo lašus, todėl reikėjo pasisaugoti ir peržengti susidariusias balas.
        Keliavome ilgai, tiesiu, purvinu keliu, palikdami ir aplenkdami išlikusius vienkiemius, pakelės beržus. Kolona slinko, o niekas nelojo. Šioje apylinkėje nebeliko kam. Pagaliau - bažnyčia, kunigėlis. Geras žmogus, amžiuje jau, daug gyvenimo akimirkų pažymėjęs, visus pažįstantis, tamsių, gilių akių, nelabai atviras, o ir neaiškių santykių su gaspadine kažkada turėjęs. Trumpa, nelabai nuoširdi, iš lapo, pagal išmokimą atlikta procedūra, ceremonija - laikas išeiti. Nežinau, ar mano tokios negeros ir tamsios mintys, ar žmogaus natūra ir nesąžiningumas iššaukė prastą ceremoniją ir per didelę kainą. Ach, tebūnie, juk tai paskutinis kartas, kai man tenka mokėti, tegu būna su kaupu.
        Galiausiai: kapinės, duobė, kryžius. Sudie, mano meile, buvo malonu. Sunki molinga žemė barbena į dangtį. Tai lyg beldimas į dangaus vartus. Belsk, belsk, tuoj kas nors atidarys! Bar, bar, bar- tai lyg įrašyta simfonija, kuri niekad nesikeičia, klasika, visiems iki skausmo žinoma. Bar, bar, bar- tai mirties melodija. Tik nelaimingi vienišiai gali baigti savo gyvenimą jos neišgirdę. Melodija, kuri turi skambėti ausyse tų, kurie myli, bendrauja, globoja ir saugo. Melodija, kurią aš pats norėjau sugroti. Gal galite man paakomponuoti, duobkasiai?

        Naktis, poilsio laikas, tik širdis vis neramiai blaškosi. Prigulti, užsimerkti ar pasivaikščioti tamsoje? Kodėl šitaip neramu? Kambaryje jokio garso, tik ore tvyrantis intymumas. Lėtas, gilus meilės kvėpavimas. Džiugu, kad tau ramu. Apkabinu žmoną. Jokio krūptelėjimo, nesujaukiau josios sapnų ir nakties ramybės.
        - Ilsėkis, mano dūšios saule.
        Bandau surasti batus esančius kažkur po lova. Ša, brangioji miega. Batai, švarkas, apsiaustas, pypkė. Aš išeinu. Toliausiai, kur gali naktį nueiti yra tamsoje pasislėpusi tavo paties esybė. Aš ateinu. Vaikštau po kiemą, dairausi, nakties tamsą tepu dūmų debesiu, ieškau danguje atsakymo. Vyksta kažkas negero. Aš tai nujaučiu, todėl man nesinori grįžti. Kodėl atėjus privaloma išeiti, kodėl susipažinus reikia palikti, kodėl kai myli - skauda? Kažkur pasąmonėje susidarė tavo veido atvaizdas, kurį nuo šiol privalėsiu saugoti, neužmiršti, branginti. Bus tik neryškus atvaizdas, begalės prisiminimų, daiktai, tavo liesti, tau priklausantys. Kodėl ne aš? Mano širdis neapgauna, o ir naktis pasitaikė šilta. Šita tamsa šilta, o namuose kažkur jau šąla. Nenoriu būti šalia, būk maloni, susitvarkyk, priimk nelabąjį svečią.
        Prabėgo nesuskaičiuojamai daug seserų minučių, negaliu daugiau laukti. Susitaikyti su mintimi ir žengti! Pravėrus miegamojo kambario duris viskas pasidaro akivaizdu ir aišku. Tas šaltis stingdo netgi sielą. Atsisėdu šalia, nebijau apkabinti, juk jau nebesudrumsiu nakties ir ramybės. Sudie.

        Ir vėl atėjo naktis, kai širdis kaip pašėlusi plaka. Nejaugi jau atėjo metas? Šį kartą nereikia niekur eiti, tik patogiai atsigulti ir laukti. Aš galvoju apie tave, mano meile. Daug jau laiko praėjo, kai turiu miegoti vienas. Jeigu dabar būtum čia, tu jaustum tą patį ką aš tada jaučiau. Tos naktys lyg seserys visos vienodos. Jaučiu šaltį, bet aš dar nepasiruošęs sugroti savo simfonijos. Kas visu tuo pasirūpins? Pakylu, spintoje susirandu santaupų dėžutę ir padedu ant lovos, prie kojų. Galbūt jei kažkam palengvinsiu vargą, man bus paprasčiau belsti. Pypkė, tabakas, degtuko liepsna, smilkimas, dūmai. Aš pasiruošęs. Užmerkiu akis, paleidžiu nesutramdomus draugus dūmus. Greičiau, greičiau, tuoj baigsiu rūkyti. Deja, visa tai šitaip nuspėjama ir aš žinau, kad jau pabaiga. Kodėl negalėtų tai įvykti netikėtai, niekam nežinant ir nenujaučiant. Šast, ir nebėra žmogaus. Drąsu yra pažvelgti į akis, ar nesutrikti užpultam iš pasalų? Norėčiau, kad tu gulėtum šalia nieko nenujausdama ir trikdytum tylą ramiais atodūsiais. Ore tvyro vis dar išlaikytas ir saugomas intymumas. Negalėjau jo iškeisti į nieką. Ateina, regis kažkas jau beldžia į duris.
        - Užeikite, neužrakinta. - Užmerkiu akis ir susikaupiu būsimai simfonijai.
        Gerai pagalvojus, visa diena prieš šią naktį buvo pilna ženklų, kurių aš nesugebėjau suprasti. Žinią atnešė užklydęs rudas šuo, lakstydamas po kiemą ir be perstojo vauksėdamas. Daug metų niekas neaugina šunų visoje apylinkėje. Ar tai buvo dangaus pasiųstas tarnas? Dabar prisimenu jį ir regis jis man sako:
        - Sukriošęs seni, nenešk man tos mėsos ir dubens su vandeniu. Velniop! Išdalink, išmesk, parduok, viskas, tai greitai taps beverčiu šlamštu. Kai niekas nesinaudoja, negali egzistuoti vertė. Tau visai nekeista iš kur aš, juk lyg iš dangaus nukritau. Taip ir yra, prašau ruoštis.
        Pašėręs ir paglostęs šunioką, tęsiau dienos darbus. Šiandien antradienis, turėtų užsukti paštininkas, pasidalinti naujienomis. Jis visada užsuka, deja, po tavo mirties kur kas rečiau. Taip ir maniau, kad jis tau simpatizuoja, senas krienas. Atlikęs darbus, neturėjau kur dėtis, sėdėdamas ant suolo laukiau paštininko. Iš kur jis gali nujausti, kad greitai aš nebeegzistuosiu. Jis neatėjo, jau buvo išbraukęs mane iš savo sąrašo. Dienos tyla ir vienišumas sukėlė nenusakomą alkį. Triguba porcija maisto - labai ištaigu. Nepajėgdamas kovoti su nenusakomu alkiu ir pačiu savimi, persivalgęs atsiguliau į lovą, patekau į miegamąjį kambarį dar saulei nenusileidus. Taip niekada nebūdavo. Akivaizdu, kad tai buvo ženklas paskubėti atsigulti ir pradėti laukti. Mirtis tokia nekūrybinga ir paprasta.

        Puikiai atsimenu, kaip tave palydėjęs, atsisveikinęs, pakviečiau susirinkusius liūdnosios vakarienės. Aš pats neturėjau apetito, bet tik dabar suprantu, kad tai buvo dėl to, kad tuomet dar nereikėjo gultis ir laukti, reikėjo tik gyvybingai judėti priekin. Po pasisėdėjimo prie stalo, maisto išnaikinimo, reikėjo grįžti prie savo kiek pakitusių gyvenimų. Tušti, neva užuojautos pilni žvilgsniai, apsikabinimai, rankų paspaudimai. Mes visi iš to paties krašto, pajudėjome kartu. Pokalbiai nelabai rezgėsi, neaišku ar dėl perpildytų skrandžių, nuovargio ar vyraujančios niūrios nuotaikos. Laikas bėgo, o mes visi tiesiu keliu ėjome vilkdami kojas. Beveik periodiškai nuo mūsų maskarado atsiskirdavo keletas žmonių, pasukdavo savo gyvenimų link. Gretos vis mažėjo, galiausiai likau vienas, vienas grįžau į savo gyvenimo buveinę. Mintis, kad tavęs nebėra kuteno paširdžius ir kitus vidaus organus. Tu išėjai tobulai sutvarkiusi mano gyvenimą, lyg žinodama sudėjusi savo daiktus į jiems skirtas vietas, išvaliusi visus kampus. Ką aš dabar vargšas veiksiu, lieka tik ant suolo sėdėti. Namuose dar jaučiau užsilikusį šaltį, norėjau palaukti, kol jis išsivadės. Likusią dieną praleidęs ant suolo, vis mąstydamas apie tave ir prabėgusį laiką, net nepastebėjau, kaip pradėjo temti. Reikia grįžti, įžengti į namų idilę. Šaltis jau buvo dingęs iš kambario, tačiau širdyje atsirado neištirpstantis ledkalnis. Seno įpročio kamuojamas, ieškojau rankomis tavęs. Lova buvo tuščia. Sudie.
        Visi šitie prisiminimai, gyvenimo nuotrupos ir įvykiai yra tokie ryškūs, regis viskas įvyko vakar. Negali šitaip būti, vienai dienai visko per daug. Visam gyvenimui šito per daug. Su kokia blaivia atmintimi aš grosiu savo melodiją.

        Paruoštos ir akivaizdžiai padėtos santaupos pravertė, nors aš keliauju su tuo pačiu vieninteliu gyvenime kostiumu. Bet regis netrūksta gėlių ir liūdnoji vakarienė bus soti. Šešiems vyrams padėjus atsidūriau vežime. Vėl kelionė, maskaradas, tik lietaus nebūta. Aš ateinu, gyvenime. O šie prisiminimai tebūnie laiškai, kurių niekad tau nerašiau. Tokia pat nuvalkiota ir nevertinga ceremonija iš kunigo lūpų, iš tų pačių lūpų, to paties žmogaus mes palydėti. Taip gera gulėti ir visiškai nesirūpinti, tik persižegnoti būtų gerai, tik ankštoka čia. Man jau laikas pradėti savąjį pasirodymą, savą koncertą. Mano padėjėjai jau laukia ir instrumentai jau paruošti. Žemyn, gilyn… Vyrai, pasiruoškit! Bar bar bar bar bar…

//Greta Bumblauskaitė