Motiejaus laidotuvės

Sėdėjo kapinių sargas Motiejus ant kapo duobės lyg ant gyvenimo krašto ir maskatavo kojomis. Galvojo apie susišiaušusį Patacką, kaip jis buvo senbernis, o paskui staiga vedė bibliotekininkę Kastę. Apie save irgi galvojo ir apie Ievą, o kai tik sutiko Patacką, tai iš karto pavadino jį į smuklę:
- Nori alaus?
Patackas kaip tik norėjo.
- Sakyk, Patackai, - paskui klausia Motiejus. - Kaip tau šovė mintis Kastę vesti?
- A-a-a... Štai tu apie ką... - Patackas nusiurbė putą ir iš lėto prisidegė cigaretę. - Viskas prasidėjo taip, kaip mudviem šiandien: kartą sutinka mane meras ir klausia, ar noriu aš alaus?
- Nu?..
- Aš ir vedžiau, - išpūtė sodrų dūmą Patackas ir užgėrė jį alum.
- Matai, kaip paprasta...
Patackas papurtė kūtvela:
- Nevisai. Meras tik mintį pakišo, o po to aš visą naktį nemiegojau. Nemiegojau, nemiegojau ir nusprendžiau.
- Ką?..
- Kad nereikia Kakalyje statyti jokio paminklo, kad geriau aš vesiu bibliotekininkę Kastę.
- O iš kur tu sužinojau, kad Kastę, o ne kurią nors kitą?
- Meras pasakė. Ne tai, kad tiesiai - šviesiai, bet daug kalbėjo apie mano palikuonis, apie knygas, apie biblioteką...
- Nu?..
- Ir tada aš nuėjau į kirpyklą.
- O ten ko?
- Galvojau, kad negražu pirštis, kai būni toks susišiaušęs, tai Stasei liepiau mane sulaižyti.
- Nu?..
- O tada - tiesiai į biblioteką.
- O ką Kastė?
- Kastė mane suvėlė ir mes susituokėm.
- Aha... Matai kaip... Meras... Stasė... Klausyk! Gal ir man susišiaušti! a?..
- Nieko nebus. - papurtė savo kūtvelą Patackas. - Jeigu jau patinki moteriai, tai patinki toks, koks stovi. Mes - vyrai - esame tokie, kokie esame. Moterys - jos tai gali būti ir šiokios ir anokios, nes jos mums - vyrams - nori patikti. O vyrai moterims, patinka tokie, kokie yra. Man Klebonas taip sakė: kiekvienam vyrui yra skirta moteris, reikia tik ją pažinti. Širdimi. O jeigu širdis tyli, - tai lauk ženklo. Man, pavyzdžiui, tą ženklą davė meras.
- Gal ir man pas jį nueiti?..
- Pabandyk... bet vargu... jeigu žinotų, senai pasakytų... dėl to jis ir meras.... - ir staiga Patackas reikšmingai iškėlė pirštą: - Aš žinau geresnį būdą!
- Kokį?
- Laidotuvės!
- Kieno?
- Tavo!
- Nu-u-u?..
- Bet netikros!
- Nu-u-u?..
- Kuri moteriškė verks garsiausiai, ta ir bus tavo žmona! Aš jau seniai pastebėjau, kad per vyrų laidotuves garsiausiai verkia jų žmonos, supranti?
Ko čia nesuprasti?
Apie laidotuves Motiejus išmanė viską. Jis gyveno nuo laidotuvių iki laidotuvių. Ai, ką čia slėpti: visas jo gyvenimas, galima sakyti, buvo vienos didelės laidotuvės.
- Žinoma, suprantu... - vis dar abejojo Motiejus. - O jeigu nė viena neverks?.. O jeigu visos juoksis?.. Kaip man tada prisikelti?.. Kaip man reikės žmonėms į akis pažiūrėti?..
- Eik tu, senberni nelaimingas! Tu moterų visai nežinai - joms paėst neduok, o tik parodyk, ką čia būtų galima apverkti? O dėl tavęs, tai ne viena čia nagus iki alkūnių nusikramtys! Galėsi net pasirinkti! Sutarta?

O kas belieka, dar vis svarstė Motiejus... Gal ir teisybę tas Patackas kalba?..

Paslaptį vyrai patikėjo tik Pėčiui su Ieva. Jie padėjo organizuoti laidotuves.

Žinią apie Motiejaus mirtį Kakalyje sutikto tyliai ir oriai.
Laidotuvės buvo paskelbtos labai skubotai, kad Motiejui nereikėtų ilgai karste gulėti. Moterys dar mėgino priešintis, girdi, ko čia lėkti, lyg akis išdegus, leiskite normaliai apraudoti žmogų, ir panašiai, bet Patackas nupjovė:
- Tokia buvo velionio valia.
Ir taškas.
Atsisveikinimui buvo skirta viena valanda. Į ją susirinko visi. Girtuoklis Piliulė atsikimšo alaus butelį:
- Tai matai, kaip būna?.. Žmogų meilė suėdė... O aš galvojau, kad alkoholis mane pirmesnį suės... Motiejus būtų užkasęs, kaip žadėjo... Bet pasirodo, kad meilė didesnis nuodas... Sakiau jam: neprasidėkite su bobomis... Gyventų dar šimtą metų... Visus mus užkastų...

Niekas Piliulei neprieštaravo, tik moterys patyliukais ėmė šnirpščioti.
O Motiejus karste ištempė ausis ir klauso, bet visos šnirpščiojo maždaug vienodai ir vienos čia niekaip negalėtum išskirti.
Staiga viena, kad užgiedos:
- Motiejau mano, mieliausiasis-sis-sis-sis!..
Kuri čia dabar?
- Išplėšė tave mirtis nelaboji-oji-ji!...
Nejaugi šventa Aldona?! Pasiuto, ar ką? Tylėk greičiau!
- Motiejau mano mieliausiasis-siasis-siasis!..
Ką daryti?.. Aldona?.. O ką?..
- Kaip aš dabar gyvensiu-ensiu-ensiu?..
O kaip gyvenai iki šiol? O, Jėzau!.. Tai, sakai, Aldona?.. Na ir kas, kad truputį vyresnė?..
Kaip tik tuo metu Aldona raudodama priėjo prie karsto ir padėjo galvą mirusiąjam ant krūtinės: TUK-TUK, TUK-TUK!
- O, Dieve! Kas čia? - pašoko Aldona.
- Čia aš - Motiejus. - kapinių sargas atsisėdo karste.
Aldona prarado sąmonę ir krito į Motiejau glėbį. TUK-TUK, TUK-TUK! - vėl į gyvenimą ją sugrąžino Motiejaus širdis, bet Aldonai taip patiko tuksėjimas, kad ji dar kūrį laiką pabuvo apalpusi.

Laidojimo namuose įsivyravo absoliuti tyla. Visi sulaikė kvėpavimą, o Aldona, galvą ant Motiejaus krūtinės padėjusi, viena ausimi klausė jo širdies dūžių, o kita ausim palaimingai galvojo: kas gali būti saugiau už kapinių sargą?