vėjo nėra

Triukšmas erzina iki kaulų šaknų, tad netyčia gan agresyviai niurgzteliu. Ša, blemba, tylos.

Šiaip jau visai gera plikom kojom mindyti asfaltą, gerti į save minkštą vakaro orą, jausti liepų šlamėjimą pūstelėjus ramiam vėjui, regėti vieną po kitos įsižiebiančias žvaigždes.

Taip ir spoksau į Grįžulo Ratus kiek nepatogiai užvertusi galvą. Tik kojas nuo betono skiria batų padai, oras sausas ir gerokai atsiduoda dūmais, o liepos tyli, nes vėjo nėra.

- Nu joo, sudegė kaip šienas, - ausys pagauna vieną iš chaotiškai persipynusių užnugaryje vis ūžiančių balsų. Joo... suudegė... kaip šieenas... Šioks toks aidas galvoje. Et, matyt šiandien nepavyks gerai išsimiegoti, nors ir reiktų. Et, šmėsteli galvoje, matyt, niekada ramiai nebeišsimiegosiu. Gal tik Grįžule rasiu kažkiek ramybės, kažkiek paguodos. Jei pasiekčiau jį ranka...

- Niekas taip ir neatvažiavo gesinti, - pačiai akyse ima suktis žvaigždutės, tad suvokiu, kad per ilgai stoviu taip atkorusi veidą dangun ir kad būtų pats metas grįžti į dabartį. Pramankštinu sustingusį kaklą ir apžvelgiu tris žmones, nerimastingai mindžikuojančius aplink mane, aplink tvyrančias pievas ir dar vos rūkstančius namo rėmus. Ironiška, bet man šalta.

- Neatvažiavo, tai neatvažiavo, užkampis visgi, - vos atsisukus į jų baimės perkreiptus veidus į mane susminga trys poros žvilgsnių. Norėčiau jų išvengti, norėčiau nusukti akis kitur, tik nelabai turiu kur. Mane supa vien sąžinės graužatis ir gailestis. Kaltė. Keršto jausmas kažkur prapuolė vos pirmosios liepsnos palietė taikinį. Vos pirmąsyk šmėstelėjo mintis, kad šiek tiek persistengiu, kad kerštas nevertas tokios aukos, kad degtukų dėžutė mano rankose plėšys mano širdį stipriau nei pyktis.

- Einam, - paraginu juos, kol akimis neišdegino skylių mano veide, kol dar rusena paskutinės liepsnos, kol liepos tokios ramios ir didingos, kol Grįžulas dar virš manęs.

Jie, kažko lyg sukrėsti, išjuda iš vietos. Matau, kaip sunkiai, žingsnis po žingsnio, stumiasi pirmyn, nenoromis palikdami užnugaryje ramybę ir praeitį, vienas po kito seka paskui mane atgal, ten, kur viskas švies jau kitomis spalvomis, kur kiekviename židinyje matysim, kaip griūna pasauliai, kur kiekviename dūmų šuore girdėsim šunų inkštimus.

Kur visos žvakės primins mirtinus ginklus, o degtukai degins vos juos išvydus.

Einam, pirmyn į gyvenimą, mano brangieji. Šiltiniuokit paskui mane asfaltuotu keliu, kuris taip neilgai trukus pereis į žvyrą, pasakokit liepoms savo kaltes, išpažinkite savo nuodėmes, jų viršūnės juk dangų ramsto, šliaužkite keliais šio kelio šalikėlėmis ir melskite gėlėms, kad nužydėję pražystų dar kartą.

Galva susvaigsta, ir jaučiu, kaip mane pagauna daugybė rankų. Po akimirkos jau suprantu, kad guliu ant asfalto. Kuris neilgai trukus pereina į žvyrą.

Atsimerkiu, ir pro liepų viršūnes vėl regiu Grįžulą.