Gėlę nuskynė nepažįstamasis

Gėlę nuskynė nepažįstamasis. Ir nors ji žinojo, kad bus sutrypta, giliausiuose širdies užkampiuose tikėjosi, kad fortūna pagaliau nusišypsos ir juos sies ne tik dvi giliai atmintin įsirėžusios naktys. Klydo. Ji tik mergaitė. Net jeigu dabar jau gali vadinti save moterimi, nes patyrė daugiau, nei galėjo įsivaizduoti save patirsiant, ji nebus vadinama niekaip kitaip, tik mažybine savo vardo forma. Jis parodė dalį ateities, dalį to, kas jos laukia, kas vyksta suaugusiųjų gyvenime, kai mieste užgęsta šviesos, net nenutuokdamas, kad privertė ją galvoti, jog daugiau to niekuomet nebebus. Lyg tos dvi gyvenimo naktys būtų miražas. Sapnas, kurio seniau ji nedrįso sapnuoti, o dabar sapnuoja kasnakt. Ji nežino, kas laukia, tačiau supranta, kad antrą sykį ši gėlė neužaugs, kad tai buvo vienintelis tyras augalas, jai pačiai nepažintas, tačiau jo paliestas. Dabar, jį pašalinus, turėtų atsiverti nauji horizontai, tačiau niekas nepasikeitė. Tik jos sapnai vis nori tai pakartoti. Suvokimas, kad gėlę nuskynė nepažįstamasis, verčia norėti jį pažinti. Smalsu, ar ji jam graži, ar skaniai kvepia, ar vienitelė puošia namus... O gal jis turi surinkęs visą kolekciją tokių gėlių... Kiekviena skirtinga, bet vienodai sutrypta. O gal kuri nors yra puoselėjama ir saugoma? Graudu, tačiau to ji nesužinos. Nepažins to, kuris negrįžtamai pakeitė jos kūną, jos mintis, sielą, bet ne gyvenimą. Tačiau ji nesigaili. Niekuomet nesigailės, nes jautė, kad jis ja pasirūpins. Tas nepažįstamasis, nuskynęs vienintelę jai priklausiusią gėlę.