Sako, kad švito,
Sako, kad rūkas slydo ir krito,
Sako, šoko bepročiai,
Sako, kol rutulys danguje liko.
Jie sako - žmonijos lauks nauja pilnatis.
Jie sakė - baigsis problemos, kai mėnulis pranyks.
Jie sako - mums pragaištis.
Jie sakė - išgelbės viltis.
Mes šokom,
Tik ne taip, kaip bylojo anie.
Mes krentam,
Tik ne taip, kaip matė Jie.
Mes skridom,
Patikėję legendom.
Štai vėjas ir tuščia po galvoj.
Dangus, aukštyn kojom,
Kaip sako anie:
Bedugnė
Bepročius
Praris.
Aplink visi verkia.
Sielvarte džiaugsmas,
Jie, mįslės
Nenarstys
Žmogus ne paukštis.
Kol kyla rūkas,
Kol tūno bedugnės
Kol klaidžioja juokas,
Kol laukia durys.
Štai bėga Jis,
Paskutinis iš brolių,
Štai duria peiliu,
Tiki - aš arba jis,
Kuris nors vis ims ir išnyks.
Štai klypsta jo pėdos,
Štai ežeras lūžta
Štai paukščiai,
Štai vėjas
Štai bedugnėn kvies sūkurys.
O žemėn apvirtus,
Dangus tapo lubom,
O tas kuris tapo,
Krenta bedugnėn.
Juokas.
Aidas.
Bangos.
Nebylus
Aš
Nebesvarbus
Grįžtu
Pas
Tave