Y

sėdžiu ant laikraščių krūvos
kuri palubes remia niekada
neskaitau tik klausausi
įstrigusių paukščių rozetėje
ir tariuosi kada vėl grįšime
link bangų link balto pieno
rezervuaro į kurį taip pat įšoka
žmona katė visi miegai
ir visi per dienas sukaupti
bet niekada neišsakyti žodžiai
zvimbimas kaip kokie raganiški
kuždesiai prikelia jausmą
lyg būčiau prisukamas
lyg sėdėčiau sėdėčiau ir pastrigęs
išeičiau pagaliau nelikčiau
o dabar tik sėdžiu kaip koks
medituojantis vienuolis ir
stengiuosi negalvoti
išsivaduoti pabėgti
mėlis gėlėse peleninėje ir truputis
rozetės paukščiuose