Pirmas laiškas romiečiams

nežinau kuria kalba prabilti
kuo užpildyti jūsų ausis ir širdies ertmes
išretėjusių kaulų tankį

kaip žalios vizijos auga žolė
pro žiojinčias jūsų akiduobes

ką gali pasakyti mirties neragavęs žmogus
tiems kurie siunčią ratu
taurę kupiną užmiršimo

tarsi kalbėtų pieną maukiąs piemuo
su sodraus vyno žinovais

aš kalbuosi su paukščiais
sutūpusiais ant krūmo serbento
mano sodo žolė - švelnus jų pakilimo takas

kalbuos su žuvimis
jų drugeliškai virpančiom žiaunom

basomis rinkdamas spurdančią gyvastį
iš nusekusio Basio baseino

galiausiai
juk turiu pažiūrėt į bevokes akis
juk turiu kažką pasakyti
prieš išskrosdamas pilvą
prieš lenktiniu peiliuku paleisdamas žarnas

raudoną siūlų kamuolėlį
kuris vyniojamas iš ardomo
seno megztinio

tau skirta augti man mažėti metas
raudoni saulėlydžiai pilnatys
išsivinioja

išsprūsta iš rankų
nurieda dingsta išnyksta

ir vėl nežinau kuria kalba prabilti
galbūt esu tiktai aidas atkartojantis
tai ką pasakė
praeiviai prie aukšto upės skardžio

neturiu savo balso
esu tik kartotojas

bumerangu sugrįžtanti prasmė
skelianti nebūčiai antausį

jaučiu jumyse esant dievą
tik nežinau kurį iš to daugelio
priėmėt į save
ką nukankinote šįkart

visada atsiranda tiek daug
ką pasakyti tiems kurių nebėra
tiek lėkštos buitiškos prokalbės
murmesių
šalia esantiems

Miloszas tikėjo kad danguj tikriausiai
šnekama lietuviškai
aš manau kad ten ir tylima
mano gimtąja kalba

todėl pagaliau galima suprast vienas kitą
arba gūžčiot pečiais

juk ir ten pasitaiko abejonių
kuris iš sapnų yra tikras