Užtepėlė ant juodos duonos

Tepu ant duonos juoką
begėdį sviesto tąsumą, silpnumą
ir truputį gašlų pasąmonės keistumą.

Mes bėgam per laukus, takus ir takelius.
Jie tęsiasi metus, ilgus ieškojimo krantus.
Kiekvienas pasibaigęs, jis mena pradžią,
kiekvienas prasidėjęs nebyliai tęsia aną.

Kiek daug dar nepažinta,
kiek dar daugiau klaidinta,
bet jūros vandeningos vis suteka į vingį.
Pasuk tu galvą, vaike, užsuk į tolimus svečius,
pažvelk į artimą, ragauk šešėlio nepažintą gaivumą.

Atkandus mielinės šilumos, prabunda ilgesys;
sumišęs cukrus dingsta salsvumu ant ilgesingų lūpų.
Prabudęs troškulys nenumalšinamas malonių!
Pradingsta jis tamsoj ištroškusių glamonių.

Tepu ant duonos juodą pražilusią dejonę,
ji tįsta atvaizde vandes, migla jai renka meilę...