neklausiu

neklausiu tavęs kiek dar liko
nedrąsiai dėkosiu jog vis dar grįžti
į senai išsikvėpusius išsibarščiusius uostus
pasaulis pakinta kaskart kai pažiūri į mane
mėlinumo akim aš semiuosi iš jų
dangaus savo nenutapytiems peizažams
iš tavo kasmėnesį žydėjimo kai net prieit negaliu
aš po sprindį pasistiebiu link ten kur noriu užaugti
ir tas lėtas užnuodytas rytas kai pėdas tepi
arbatmedžio tepalu ant tavo lūpų kava
o ant mano vien kvapas kai prieš išeinant
pasilenki savosiomis palikt mane vangiai aidint
kvieti į puotą ant kalno nakčia visas suniukusias raganas
susispietusias mūsų galvoj kai tamsa it giliausias
kalbėjimas atvirkštinius poterius šnabždant
gūžiuos nuo minties jog gyvenimui baigiantis
naktis pasitiks ir viskas kas buvo prie mūsų
nepririšta dings neklausiu tavęs ar tave prisiminsiu
kai rytmetį žadins gaidys
nedrąsiai dėkoju dabar už kiekvieną mums duotą akimirką
kol esi vis dar mano glėby
už kiekvieną žiovulį rytą
ar mielą užkalbėjimą knarktelint