Draugystė

Draugas kalba, tu klausai,
jisai juokias, o tu tyliai jį stebi,
paskendęs kito balso nežinioj.
Paklausi, kaip jam sekas ir lauki,
tyliai, bet džiugiai.

Juk jo nematęs ir nelietęs buvai jau per seniai.
Džiaugsmingai ir su pragaištimi semi kiekvieną žodį,
bandai išjausti tai, ką jautė jis.
Jus skiria valandos lėktuvų skrydžio ir dar daugiau
sekundžių tuštumos.

Jos dingsta, kai suradę vienas kitą,
vėl bandot įsiklausyti į drugystę šitą.
Bandai pagauti draugo žvilgsnį, suteikti jam prasmės.
Tarytum tai, jog jūsų akys susitinka suriš jus amžiams...

Tačiau klausytojai mes esame visi,
kitų gyvenimuose vaikštome visai basi,
ir lieka ta vienintlelė tikroji išeitis,
klausytis tyliai ir dalintis, o taip, siela drąsi...

Išlaikyti draugą tu gali, tik būdamas draugu pats sau.
Nereikldaumas iš jo nei pirmo žingsnio nei paskutinio žvilgsnio.
Juk tikra draugystė ji beribė ir atidi,
dėl jos aukotis verta.
Tik išdidumas ir godus jautrumas čia nežais draugystės!