Laumės išpažintis

Sudija sudijo
                          Sudijula tatato

Ko aš labiausiai bijau?
Kad kuris nors paklausit,
Kodėl aš visuomet nusirengiu tik iki pusės.
Kad pasišlykštėsit, kai paragavę pajusit - aš dumblu atsiduodu.
Kad nusijuoksit, plaukuos asiūklį atradę, kurį tik dėl Jūsų ten įsipyniau.
Kad nusistebėsit, kodėl mintį - kūlelį šiaudų - man pačiūčiavus jai kojelės išdygsta.
- Aaa, mažuti, rimk, nurimk, vaikuti.
Kad pagaliau suprasit, kad ne iš skausmo gimiau, kaip visi Jūs, o - iš malonumo.
Išverpta iš sakmių ir padavimų buvau...
Iš žodžių, šnabždėtų sukepusiom lūpom,
Iš atodūsių, jaunų ir nepatyrusių bernelių įškvėptų į priegalvius baltus.
Išausta iš mėnesienos tarp dviejų akmenų paupy.
- Sudija sudijo sudijula tatato -
Kad supratę, išvysit mane iš savo sapnų ir ilgėjimųsi.
Ir tada viskas baigsis
Nustos vanduo tekėjęs.
Ir visas miestas per naktį apaugs meldais.
O Jūsų moterys pabus
Į kaltūnus sumegztais plaukais.