Rašyk
Eilės (72533)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10392)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 297 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





cerera cerera

Tos nedraugiškos, nedraugiškos Visatos 2/2 (trikovė)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Vyresnysis sėdėjo kažkokiam rūsy, devintame aukšte po žeme, greičiau kalėjime, nei tardymo kabinete. Benui jis buvo gan malonus, klausinėjo apie šį bei tą, apie darbą, apie naujas jo pareigas – akivaizdu, norėjo parodyt, kad yra puikiai informuotas.

– Tai visgi, kokia viso šio  cirko priežastis, – Benas negalėjo pakęsti priverstinių mandagybių.

– Šernas, – atrėžė tas ne be pasitenkinimo, lyg seniai būtų laukęs šio klausimo. 

– Šernas?! – Benas pasijuto nuviltas ir netgi įžeistas. Tai visgi ne ta nelaiminga, bet statistiškai labai reikšminga paklaida jam pakišo koją, o…kažkokia jau, berods, seniai išnykusi, ar tik ne kiaulės rūšis?

– Nu, ne visai šernas, – atsikrenkštęs patikslino vyresnysis.

– Tai kas, po galais?

– Šernė. Nėščia šernė.

– Tai viską keičia, – sarkastiškai išsiviepė Benas.

– Būtent, – sutiko tardytojas.

– Gyvenime nesu matęs šerno. Ar šernės. Tik paršą vaikystėj.

– Niekas nėra jų matęs. O jei paliksim tave laisvėje, tai ir nepamatys.

– Suprantu…O kaip?

– Savaeigiu IX 9. Jis registruotas tavo vardu.

– Oho. Aš turėsiu IX 9?

– Jau nebeturėsi…

– Ak taip, žinoma, – supratingai palinksėjo Benas.

Vyresnysis pradėjo žingsniuot po kabinetą. Akivaizdžiai nervinosi. Tada palinko prie Beno ausies ir paklausė taip įtaigiai, kaip tik mokėjo:

– Gal visgi apsieisime be teismo? Juk žinai, kiek pasiaiškinimų mums teks rašyt…

– O man kas iš to?

– Tarkime, vietą galėsi pasirinkti pats.

Benas akimirkai susimąstė. Juk kokia prasmė rinktis konkrečią vietą, jei tame suknistam Paraleliniam pasaulyje viskas gali būt atvirkščiai?  Nors… Sachara turbūt ir Afrikoj Sachara, o jei paimtume, tarkime, kokias laukinės džiungles…

– Noriu į Akrą. Į rezervatą, – staiga apsisprendė.

– Čia kur?

– Afrikoj. Žmonės ten savo noru gyvena kaip laukiniai,  miega medžiuose, lyg kokios beždžionės. Na ne šiaip medžiuose, jie ten net  įsigudrino statyt namus. O jų bobos laksto nuogos!

– Na…Kaip pasakysi, – sumurmėjo trečio rango pareigūnas, akivaizdžiai pirmą sykį išgirdęs tokį keistą pageidavimą. Tuo pat metu ryžtingu judesiu uždarė kapsulės liuką. – Kapsulė paruošta šuoliui, nusileidimo koordinatės – Akra 5. 592571, -0. 190205. Pradėti perkėlimo procedūrą!

Pusiau gulomis tvirtai prisegtas krėsle, pro nedidelį langelį liuke Benas stebėjo, kaip pamažu patalpa prieš jo akis ima suktis, įgaudama vis didesnį pagreitį, kol visa aplinkui susilieja į vientisą masę, skriejančią anapus mažučio langelio. Galop sąmonė neatlaikiusi didžiulių apkrovų ima gesti ir paskutinę akimirką jis dar pajunta, kaip atsileidžia krėslo diržai – paskutinieji saitai su šiuo pasauliu.

                                      ***

Ryški šviesa plieskė į akis, stipriai suveržtos galūnės neleido nė krustelėti. Pasukiojo galvą – toji irgi buvo suveržta, o į sprandą nemaloniai ir netgi skaudžiai rėmėsi kažin koks kietas daiktas. Vos prasimerkęs matė vien mirgančias juodas museles baltutėliame fone, bet ausis pasiekę garsai – vis pasikartojantis pypsėjimas, kažkokios technikos ūžimas tolumoje, keisti vibracijos tonai – neleido apsirinkti:  ši vieta jokiu būdu negalėjo būt  nei laukinės džiunglės, nei jų imitacija.

“Jis mane apgavo, tas sutrauka, kas per…”– pusbalsiu  suurzgė Benas.
Akims galiausiai pripratus prie trikdančiai ryškios šviesos, suvokė esąs ne tik surištas, bet ir pats įkalintas kažkokioje stiklinėje kolboje, lyg koks vabzdys.  Iš viršaus jį smalsiai stebėjo žilutėlis pakumpęs seniokas, gaubiamos gelsvos aureoles, it koks senųjų laikų šventasis. Senio veidas, kad ir išplaukęs, atrodė iki skausmo pažįstamas, o jam už nugaros spietėsi jaunų žmonių ištįsusias veidais būrelis. Visi baltais drabužiais, išskydusiais siluetais, švytintys lyg jonvabaliai. Iš jų išsiskyrė baltaveidė smulkių bruožų tamsiaplaukė, susisukusi viršugalvyje milžinišką kuodą. Pastaroji irgi atrodė kažkur regėta. Bet svarbiausias čia, akivaizdu, šitas žilis.

„Gydytojas, senis turbūt bus gydytojas, o čia, matyt, kažkokia suknistai moderni reanimacijos palata. Bet kaip, kodėl…? ” – neramūs klausimai kirbėjo galvoje, bet jų ištarti garsiai Benas neišdrįso.

– Sveikas sugrįžęs į mūsų pasaulį, – žemu, malonaus tembro balsu pasisveikino žilis.

Aureolė apie senio galvą jau buvo išsisklaidžius. O ir visa jo palyda pamažu įgavo ryškesnius, labiau įprastus kontūrus.

– Ar man... Ar tai buvo koma? – Benas jautėsi it nubudęs iš gilaus sapno, bet viskas buvo pernelyg tikroviška, pernelyg realu...

– Nesijaudinkite, jums ką tik įvyko perkėlimas, tuoj viskas susidėlios į vietas, –  kuodotoji žilio pagalbininkė pasilenkė prie pat Beno veido, kiek tik leido apsauginė danga ir kerinčiai nusišypsojo.

Tuo pat metu Benas pajuto, kaip atsipalaidavo varžtai, surakinę galūnes, o kapsulė su juo pačiu viduje iš gulimos padėties pamažėle pradėjo kilti į vertikalią.

Šitaip Benas galėjo kur kas lengviau stebėti aplinką.  Tik  dabar jis žvelgė nebe į apspitusius jį jaunuolius,  o į iš pirmo žvilgsnio nepažįstamą patalpą.

“Erdvi ir sterili, su begale neregėtos įrangos, bet juk tai ne operacinė?  Po šimts velnių, čia juk eksperimentų stotis, o tas senis... Taip, žinoma, juk tai Oskaras, šios stoties idėjinis vadas ir smegenys, o jis pats – savanoris keliautojas! ” –  Benas pasijuto kaip žmogus, staiga supratęs, kad lyg tol jį filmavusi slapta kamera pagaliau išjungta ir viskas, kas čia vyko, viso labo tik surežisuotas spektaklis.

– Ar galva nebesisuka? – paklausė ta pati juodukė.

– Ne, viskas, rodos, gerai.

Benas prisiminė ir jos vardą – Stela. Ji jau nebe pirmą kartą džiugina jo akį pasitikdama sugrįžtantį, tiesa, palaidi plaukai merginai tinka kur kas labiau.

– Ar jūs neprieštaraujate, kad apklausoje dalyvaus mokiniai? –  Oskaras žvilgsniu parodė į jaunuolių būrelį.

– Ne, aš ne... Apklausoje? – Benas neprisiminė, kad kada būtų dalyvavęs kažkokie apklausoje, bet gal sąmonė dar nepasiekė visos jo ilgalaikės atminties klodų.

– Tai standartinė procedūra, – senis kalbėjo hipnotizuojančiai ramiai.

– Vardas, pavardė? – jau kitokiu, kur kas oficialesniu tonu pradėjo Stela.

– Jošas Rubis.

– Iš kur jūs?

– Iš 29 visatos. Koordinatės…

– Nebūtina, – mergina grakščiai mostelėjo savo miniatiūrine baltutėle plaštaka. – Profesija?

– Maisto inžinierius.

– Hmm, neblogai…Ką atsimenate iš pastarojo perkėlimo?

– Rodos, viską.

– Nepasakokite, tiesiog ramiai ir nuosekliai prisiminkite savo paskutinę kelionę.

Jošas užsimerkė ir bandė sustyguoti įvykius eilės tvarka.  Tačiau pasąmonė neklausė ir kėlė jam padrikus vaizdus: vyrai juodais drabužiais, springstanti Elena, numuštas androidas ir jo į priešingą pusę užlaužta koja…Akra?

– Ei, po velnių, kaip čia nutiko, kad neprabuvau anapus nei paros?! Man juk dar priklausė ekskursija  į Akrą, nors tas jų šiukšliavamzdis pasitikėjimo nesukėlė, – sukrizeno eksperimentuojamasis.

– Dėl tos ekskursijos ir teko nutraukti bandymą anksčiau laiko. Nebuvome garantuoti jų perkėlimo sugebėjimais, o be to, tas bilietas galioja tik į vieną pusę, – sarkastiškai šyptelėjo Oskaras.

Jošas nuoširdžiai nusikvatojo. Jis jautėsi visiškai atsipalaidavęs ir tuo pačiu be galo reikšmingas šiame slaptame eksperimente. O ir ko jam nerimauti: po kiekvieno reiso sąskaitą papildydavo stabili ir gan solidi sumelė.  Nutraukęs eksperimentą, tiksliau, pareiškęs norą likti bet kurioje iš aplankytų Visatų, galės gyventi kaip sumautas milijonierius – valiuta bus konvertuota į to Pasaulio valiutą ir tiek tos bėdos. Baisaus čia daikto, kad šįkart teko kiek anksčiau nei įprastai sugrįžt. Juk jau seniai pametė skaičių, kiek tų Visatų yra išnaršęs.

– Beje, kelintas jau bandymas?

– 100–tasis… Taigi, dabar esminis klausimas, prašome rimtai pagalvoti, prieš atsakant.

– Aha? – Jošas iš patirties žinojo, kad tokie klausimai prie gero nepriveda.

– Ar jau apsisprendėte kurioje iš aplankytų Visatų norėtumėte apsistoti galutinai?

– Kur jau čia apsispręsi, kai jūs mane tarsi tyčia mėtot į visokius nieko vertus pasaulius? Juk jūs to nedarot specialiai, a? – sukrizeno, patenkintas savo sąmoju.

– Žinoma, ne. Perkėlimo vietos parinkimas vykdomas automatiškai, mes tam neturime jokios įtakos.

– Tai kodėl aš vis patenku į kokią nors sumautą skylę? Vienur tokia betvarkė, kad nė dorai nesuprasi, kas prie ko. Kitur valdžia neleidžia nė krustelt, reguliuodama ir sekdama kiekvieną žingsnį. Visur pilna kvaištelėjusių androidų, kai kur tie suknisti robotai jau net perėmė valdžią.  Ne, aš tikrai ketinu susirast ką nors tinkamesnio ilgesniam apsistojimui!

Oskaras su Stela susižvalgė. Studentai vienas paskui kitą nudelbė akis žemyn ir ėmė tyrinėti grindis. Stela pabandė dar kartą:

– Esate minėjęs, kad vienos Visatos visgi buvo draugiškesnės už kitas?

– Ne ne ir dar kartą ne – pageidauju judėt toliau!

– Suprantama. Tuomet lįskit lauk iš kapsules.

Lyg pagal komandą kapsulė atsidarė pati,  o sprandą nemaloniai spaudęs laidas kartu su visa kita įranga nukrito žemėn tarsi neregimu peiliu perpjauta. Jošas kiek svyrinėdamas išžengė lauk.

– Ir kas dabar?

– Studentės nuves jus į poilsio zoną, o kai jau būsite pasiruošęs, apsauga palydės iki perkėlimo angos. Geros Jums kelionės… –  Jošui pasirodė, kad Stelos akyse jis pastebėjo nusivylimą.

Kai tik Jošas,  atsargiai vilkdamas savo kiek aptirpusias kojas,  iškiūtino pro duris, Oskaras priekaištingai pažvelgė į Stelą:

– Tu ir vėl bandai pastūmėti eksperimentuojamąjį rinktis. Dar kartas ir būsi nušalinta nuo tyrimo, – jo veidas bematant tapo atšiaurus, netgi žiaurokas, o malonaus žmogaus kaukė dingo be pėdsakų.

– Bet taip niekas niekuomet nieko ir nepasirinks. Per pusantrų metų nei vieno patenkinto...

– Tą juk ir reikėjo įrodyt ar ne, – Oskaro veidas tapo bejausmis.

Daugiau neištardami nė žodžio, abu paniro į savo nesibaigiančius darbus: duomenų klasifikavimas, sutikrinimas, analizė, išvados – ir vėl nieko naujo, ničnieko, kas bent kiek nustebintų.  Tyrimas ėjo į pabaigą, buvo belikusios vos kelios savaitės, bet jiedu juto, kad galėtų pabaigti jį čia ir dabar:  rezultatas daugiau nei aiškus ir jokių prošvaisčių, kad artimiausiomis dienomis kas nors galėtų pasikeisti.

Po valandėlės kitos, Stela sugriebė nuotolinį stoties valdymo punktą ir prieš duodama komandą  mašinai, pasitikslino:

– Tai ką su tuo Jošu? Namo, atgal į 29–tą? Maniau, šis bus kitoks, nei visi…

Atsakymo ji net nelaukė – Oskaras niekuomet neatsakinėdavo  į akivaizdžius klausimus.

– O ar tik ne ant 29–tosios vakar užkrito meteoritas? – jau paspaudus lemtingą mygtuką, klustelėjo.

– Ką padarysi, Stela, tu juk stengeisi, – Oskaro balse buvo justi ironija.

– O juk tikrai stengiausi, bet juk žmonės tokie nuspėjami, ar ne? Tiek skirtingų veidų, o išties skiriasi tik individo patologija ir motyvacija. Ir tos jų “unikalios asmenybės“  –  viso labo išankstinių nuostatų ir abejotinos vertės įgūdžių rinkinys. 

– Mhm, – patenkintas Stelos įžvalgom, linktelėjo eksperimento vadovas. –  Primityvi, į susinaikinimą linkusi rūšis, kuri savo misiją jau išpildė. O ar išties “naujieji žmonės” jau pasiruošę pakeisti savo kūrėjus, parodys naujasis eksperimentas. Nors atsakymą mudu jau žinome...
2018-06-17 10:55
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-07 04:04
Dekonstrukcionistas
Man tai priminė Animus mašiną iš kompiuterinio žaidimo Assassin‘s Creed: įlipi į ją ir mintimis patenki į savo protėvių gyvenimą, išgyveni viską per juos... O kalbant apie tekstą – simpatiškas, tikrai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-27 22:58
Žillis_
Aureolė apie senio galvą jau buvo išsisklaidžius. O ir visa jo palyda pamažu įgavo ryškesnius, labiau įprastus kontūrus. Laviruojate tarp fantastikos ir realybės...o tai - slydus kelias...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-25 23:00
Loke1
viskas super iki Stelos su Oskaru pokalbio,

ir kai žinau (iš komentarų), jooog šie tipaiiii humanoidai....
man tik didelis klausimas, kodėl Stela ir Oskaras mano, jog jie žino vertę ir patys yra labai aukštos "vertės".

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-24 16:32
pikta kaip širšė
Parašiau 4 šiam tekstui.
Labiausiai, kas mane sužavėjo, tai tas didžiulis skirtumas tar šio teksto ir Toro. Abu turi nemažai panašumų - teko daug padirbėti su pasauliu. Kurti ateities technologijas, visuomenę ir gyvenimo būdą. Jei Toras buvo toks nedrąsus bandymas, kuriame buvo daug neužtikrintumo, tai čia viskas daug nuosekliau, tvirčiau, tiksliau.
Jei nebūtų buvę kitų pavyzdžių, sakyčiau, kad visai ok, bet negaliu ištrinti iš atminties "Variantų erdvės". Kuri buvo sodri, tikra, reali ir įtikinanti iki smulkiausių detalių. Kiek šis tekstas yra pranašesnis už Torą, tai tiek už jį pranašesnė Variantų erdvė...
Skaitant man labai patiko detalės. Ta kolegę su gulbės kaklu, karamelinė kava, keli keli momentai, kai pagalvojau, kad būtent čia yra tavo stiprybė. Koncentracija į asmenybę, jos išgyvenimus, būdą, silpnybes, į tą "abejotinos vertės įgūdžių rinkinį". Kai istorija pareikalauja pasaulio, didelių erdvių, sistemų, dingsta tas užtikrintumas, kurį turi kitais atvejais.
Žinau, dabar labai madinga "išeiti iš komforto zonos" ir plėsti akiratį, bet tobulinti tai, kas jau natūraliai gerai gaunasi juk irgi nėra blogai ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-22 15:13
Pelas
Žinai, buvau pasižymėjęs nemažai, kad tą aną galima tikslinti, praplėsti. Bet po išsamios kūrinio analizės daug kas susistatė į savo vietas (vadinasi, vieno perskaitymo neužteko), ir jau man pačiam pastabos atrodo bereikalingos. Gal tik 3 vietas paliesiu.
1. Dialogas su vyresniuoju vyksta rūsy, kažkokiam kalėjime, ir staiga vyresnysis sutinka su Beno pasirinkta vieta bei uždaro kapsulės liuką. Va čia per staigiai su ta kapsule. Ji buvo "kalėjime" ir Benas joje jau sėdėjo prisegtais diržais kalbėdamas, beliko tik liuką uždaryti?
2. „– Maisto inžinierius.“ – Kodėl Benas mini profesiją ne tą, kuri buvo pirmoj daly (29 visatoje)?
3. „– Studentės nuves jus į poilsio zoną, o kai jau būsite pasiruošęs, apsauga palydės iki perkėlimo angos.“ Bet po valandėlės kitos Stela paspaudė lemtingą mygtuką, perkeldama Jošą į 29 visatą. Bet gal Jošo nebuvo kapsulėj, gal jis dar ilsisi, gal pabėgo iš poilsio zonos? Reikėjo bent sakiniu grįžti prie jo, sukonkretinti situaciją.

Esmė, esant norui ir galimybėms galima daug ir įdomiai plėstis apie Oskaro visatą, 29 ir kitas visatas, Akra (pasaulius anapus?) ir visų jų ryšius. Bet nebūtina :)
Ir apėmė jausmas, kad ir Patrimpas kažkur čia gali šlaistytis :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-21 19:18
lllllllll
  Pažymėčiau, kad šioje dalyje ypač pavyko išskridimo ir atvykimo scenų aprašymas. Antroje dalyje pasakojimas tarsi įgauna kryptį ir pagreitį, ir vystomas jau be didesnių aplinkos išaiškinimų, bet jų čia ir nesiprašo, bent man taip pasirodė.
Apskritai, dialogai pakankamai lengvi, neužgriozdinti emocijų paaiškinimais, išskyrus gal vieną ar du atvejus, kai išsiplečiama situaciją aiškinant pačiu dialogu.
Kiek neišsirišo pirmoje dalyje užkabinusi teismo funkcija -  šautuvas ant sienos, likęs ramiai sau kyboti.
Man patiko, kad mind fucko vis tik buvo, bet tokio labiau valdomo, kurį įmanu išsirišt ir be autoriaus pagalbos.

Vis dėlto ir aš prisijungiu prie balsavusių už cererą, motyvuodamas tuo, kad gavau daugiau pasaulio/ų, charakterių, peripetijų, na ir labiau išbaigtą patį finalą. Žinoma, rašant satyras ir parodiją, Feikui fantastikoje prilygtų gal tik vienas kitas senbūvis.
Pats jaučiuosi ne iki galo išgliaudęs už(si)duotas temas ir pavojingai nutolęs nuo paties žanro visuomet aiškiai nurodomo aukščiau. Be to, man kaip prielipui visoje šitoje istorijoje, visiškai tiktų su kuo nors pasidalinti 3-4 vietas. Nu, kad nebūč visai paskutintas, a? :))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-21 14:22
cerera
Ačiū už komentarus, kritiką, pastabas! Neslėpsiu, man tikrai labai smagu ir netikėta, kad yra kam (pa)tiko, nes dar prieš įkeliant gavau pylos kaip reta ;-))

Ieva, Pelai, Sese – gal galėtumėt konkrečiau, kur ten per greit nušuoliavau ir kur patartumėt ilgiau apsistot, kad jau visi trys taip sakot? ;-) Nes dar imsiu ir praplėsiu ne tą, ką reikia :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-21 13:26
ieva3003
Man ir šis darbas labiausiai patiko. Nors Feikas tikrai lipo ant kulnų taip, kad net buvo sunku apsispręsti.

Matyčiau vietos ir kūrinio praplėtimui - daug gerų vietų, ties kuriomis ir ilgiau mielai apsistočiau. Man tai iš tiesų toks klasikinis, dėl to, ko gero, skaniausias Cereros tekstas.

Šią frazę jau cituoju visur kur galiu: "Tiek skirtingų veidų, o išties skiriasi tik individo patologija ir motyvacija. Ir tos jų “unikalios asmenybės“  –  viso labo išankstinių nuostatų ir abejotinos vertės įgūdžių rinkinys." Tobula. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-19 23:28
Pelas
Labiausiai patikęs darbas. Tik antroj daly ir į pabaigą taip staigiai nušuoliuota į priekį, taip užlankstyta (cerera, per daug palikai tarp eilučių, nors gal tau taip ir neatrodo), kad dingo vientisumas, pasimečiau, kas vyksta/įvyko.
p.s. būčiau perskaitęs visą kūrinį iš karto, neužsiminčiau apie Minority report;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-19 16:26
sesė mėta
Ok, tai dabar tada rašau visiem trim bendrą komentarą.
Kalbant apie trikovės reikalavimus:
Salyga: veiksmas vyksta Lietuvoje.
Žanras: alternatyvi realybė.
Tema: sugrįžimas.
Cerera, mano nuomone, reikalavimus išpildė visus; Fake Writer – pasigedau Lietuvos (ar pražiopsojau?); llllll – pasigedau alternatyvios realybės (nors nesugalvoju dabar katram fantastikos žanrui šitą tekstą galima priskirt). Tai jei vien pagal reikalavimus, atiduočiau pirmą vietą Cererai, bet… Šiaip, turiu pasakyti, kad visi trys autoriai yra vienas kito verti, ir dėl jų rašymo sugebėjimų man daug abejonių nekyla, tai šį kartą tas mano vertinimas gal bus labai subjektyvus. Pagal patiko/nepatiko.
Cereros tekste patiko tai, kad šį kartą ji nusprendė nedaryti mindfuck’o ir neužkapstyti siužeto vingių po keliais metrais žemės. Patiko idėja (nu ir kas, kad jau kažkur girdėta su tais ateities nusikaltimais – pabandykit kas nors sukurt ką nors tokio, ko niekas niekada nėra sukūręs), patiko pabaiga, labiau nei pirma dalis, patiko antra. Kas nepatiko? Tas rašymo stiliukas. Man buvo panašiau į juodraštį, kai tiesiog “užsimetami” kūrinio pagrindai su mintim dar grįžti ir viską praplėsti. Rodos, tokie svarbūs įvykiai aprašyti tik pora sakinių, ir neišsiplečiant net ten, kur labai norėtųsi išsiplėsti. Kita vertus pridėliota atrodo nereikšmingų detalių: nelabai suvokiau androido pasirodymo tikslo, Elena ir jos karamelinė kava irgi kažkodėl gavo daugiau dėmesio nei pagrindinio veikėjo ištrėmimas. Ir šiaip turbūt koja pakišo tai, kad po Variantų erdvės iš Cereros tikėjausi daugiau. Na, bet gal čia tiesiog nepataikyta į konkrečiai mano skonį.
Fake Writer tekstą skaičiau labai maloniai. Ir aplinka, ir veikėjai sukurti labai sklandžiai ir ryškiai, tos “biblijos” detalės puikiai tinka ir atrodo nėra ką nei pridėti, nei atimti ir viską sugadino nebent pabaiga, kurią perskaičius kilo klausimas “WTF?”. Suktos pabaigos man patinka, bet tik tada, kai sugebu jas išnarplioti. O šitos nesugebėjau.
Na ir llllll su savo vabzdžiais… Turiu pripažinti, kad net jei Fake’o pabaiga būtų aiški, o Cereros teksto stiliukas būtų kitoks, šitam vis tiek atiduočiau pirmą vietą. Man čia viskas patiko. Ir idėja, ir stilius, ir veikėjas. Pabaiga nekliuvo, o aprašymai tiesiog superiniai. Vietom kilo noras pasibraukti ir persirašyti kur nors pavienius sakinius. Apskritai, man atrodo, kad tokia proza ir fantastika ir yra lllll arkliukas. Ta prasme, ta niūri, liūdna, postapokaliptinė, nes ko jau ko, o atmosferos perteikimo tikrai autoriui pavydėti galima (bent jau aš pavydžiu).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-17 20:38
Fake_writer
Toks simboliškas požiūris į žmonijos ateity: dalies pradžioje žmonės gan smagiai diskutuoja apie vieno iš jų tremtį, o pabaigoje  humanoidai  rimtai nusivylę, kad žmonės tokie beviltiškai netobuli.
Man vis tik fainesni pasirodė žmonės, su visais savo trūkumais :))
Geri dialogai, gan realiai pavaizduota visa situacija. Yra smagių  ir vietoje panaudotų potėpių. Gal man būtų labiau patikę, jeigu tokiu potėpiu ir visas kūrinys būtų užsibaigęs. Bet tada neliktų to "zanūdų" humanoidų įspūdžio :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-17 13:25
Aurimaz
Privalumai: patenkinami dialogai ir gramatika;
Trūkumai: kūrinio vizijos neišbaigtas planavimas; polinkis ilgiems, sudėtiniams sakiniams; neaiškios situacijų aplinkybės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-17 10:56
cerera
Trikovė su Fake_writer ir lllllllll

Salyga: veiksmas vyksta Lietuvoje.
Žanras: alternatyvi realybė.
Tema: sugrįžimas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą