Pirmas prisiminimas – mes gyvenom paskutinėj gatvėj mieste. 1991 metai. Sausio 12 dienos tamsus vakaras. Keliu nuo Gedimino gatvės link Prienų juda tankų vilkstinė. Tėvas ir mano vyresnysis brolis Arijus, išeina į lauka jų pasitikti. Tėvas skanduoja: „Ūrą! Ūrą! ”.
Motina mane, trijų metukų vaikutį, laiko ant rankų. Mes žvelgiam pro langą.
- Mama, kas čia? – klausiu nerišliai.
- Žiguliai skraido, sūneli. Žiguliai skraido.
Motina atrodė susirūpinusi.
Po kelių minučių grįžo tėvas su broliu.
- Dalbajobai blin, - piktai prakalbo tėvas, - tankai išvaikys tuos demonstrantus. Negi Lansbergis galvoja, kad su šita savo propaganda, sugriaus tokią valstybę. Tai lyg pūtimas prieš vėją, - nusijuokė jis, - tegul eina tas Lansbergis dar padainuoti. – nusikvatojo tėvas ir įsijungė savo „Radiotechnika“ radijo imtuvą. Jis klausėsi kažkokio rusų radijo pranešėjo, nes LRT jam jau buvo žlugusi. Jis vadino demonstrantus, prie televizijos bokšto, tėvynės išdavikais.
Tėvas klausėsi ir visa gerkle kvatojo, o motina paslapčia braukė ašarą.
Kitą dieną, visais kanalais, pranešė, kad sausio tryliktosios naktį, prie televizijos bokšto buvo nužudyti trylika demonstrantų. Dar nežinia kiek buvo sužeisti.
Tėvas tada ilgai lupo motiną, o aš rėkiau, nes negalėjau nieko padaryti. Bet tada, būdamas trijų metukų, prisiekiau sau, kad užaugęs atkeršysiu savo tėvui.