Sugrįžęs 1/3 (trikovė)

..... Šiandien turiu važiuoti į turgų. Siaubas kausto mane iš pat ryto, kuomet suprantu, kad privalau ten važiuoti, privalau ten pakliūti ir nė velnio kitaip čia nebus. Užsikaičiu stiprios arbatos pajuodusiame geležiniame puodelyje. Rankos dreba kaip girtuokliui tarpuvartėje, gurkšnoju karštą gėrimą, laukiu kol “atominis” nuoviras padės sugrįžt iš nakties košmarų.
    Rengiuosi beveik kas pakliuva. Skubu, kad pagunda nuvirsti į guolį nepergalėtų manęs. Negaliu leisti užduočiai pakibt ore dėl kvailo silpnumo. Juo labiau, kad pasėkmės atsilieps skaudžiai ir nedelsiant, o galiausiai vis vien teks ristis iš lovos ir daryti tai, kas turi būti atlikta.
    Apsisiaučiu nudriskusį paltą, užsidedu plačią skrybėlę ir tamsius akinius nuo saulės. Vaizdas veidrodyje kiek pasitaiso, nors iš šalies vis tiek atrodau įtartinas. Apsidairau savo pašiūrėje. Pusrūsio patalpoje nėra šviesos, bet man jos nereikia, sujauktuose pataluose apgraibomis sužvejoju banknotų pundelį, kurį laiką beprasmiškai gniaužiau jį rankoje. Įkvėpęs priplėkusio oro, kaip įmanydamas drąsinu save, bet tikrojo ryžto vis tiek nėra.
    Privalau važiuoti dabar, būtinai privalau, susitarimas nelauks. Jeigu neatvyksiu šiandien, turbūt reikės kartoti ir vėl kitą dieną. Tikriausiai neturiu tiek laiko, be to, stipriai abejoju ar JIE atleistų nevykusius bandymus. Reikia viską padaryti pačiam, viską atlikti be priekaištų pagal JŲ įdiegtą planą. Velniai jį rautų, tą planą!
    Gatvėje pasigaunu sausakimšą “mikriuką”, brukuosi į patį galą, ten matau laisvą vietą - kaip tik man. O veideliai aplinkui - baisu pažiūrėt, liulantys minkštutėlėm mėsom, besivaipantys it vėtroje pakabintos guminės Užgavėnių kaukės. Na ir išsigimė pasaulis, nors atrodo tik vakar, dar tik vakar viskas  buvo savo vagoj. Kraupdamas nuo aplinkinių snukių, krečiamas nerimo, galvoju, kas manęs laukia išlipus minios sumaišty.
    Už lango dar tik bunda tvankus rugpjūčio rytas, užsmaukiu skrybėlę ant akių, instinktyviai įtraukdamas galvą ir mėgindamas pasislėpti plautaus palto atlapuose. Sumautas agentas “nulis-nulis”, nejučia pagalvoju. Turbūt toks maskaradas mane išsyk sudegintų, jeigu dirbčiau tarnybose. Ir ką aš bandau nuslėpti? Nuo ko? Nuo šitų susnų, šitų varagnų žmogeliūkščių? Na ne, tu bandai paslėpt savo drebančias kinkas, savo sušiktą baimę - štai kame visas reikalas. Šitie išperos aplinkui jau seniai pasmerkti - visi alei vieno. Kvaili žinduoliai nė neįtaria kas jų laukia, kas ateina pas juos tiesiai iš tamsių požemių. Štai nuo JŲ nieko nenuslėpsi ir niekur nepradingsi, kvaily tu neraliuotas…
    Turgaus vartai iškyla priešais beregint. Visi išlipa, tik aš vienas lieku sėdėti. Negaliu atplėšti subinės, mane kausto baimė vien pagalvojus, kad turėsiu eiti TENAIS. Mikriuko durys užsiveria, nervingai ūžteli variklis ir blerbiantis geležies gabalas trūkteli iš sustojimo.
    Lieku sėdėt tarsi nieko nebūtų įvykę, dar labiau paskęstu savo drapanose, beveik susilieju sėdynės veliūre. Ilgai laukti nereikia, gavoje pasigirsta pratisas inkštimas, jis palaipsniui auga ir atrodo lyg tūkstančiai svirpliu vienu metu imtų griežti smegeninėje. Suspaudžiu pirštais smilknius, neturiu kur pasidėti, žinau jog tuoj tuoj pervers aštraus skausmo banga, jau verčiau būčiau nusikandęs smilių, bet išlipęs stotelėj. Verčiau jau būčiau nusigraužęs visą plaštaką… Velnias, kaip skauda! Verčiau nusigraužčiau ją ligi alkūnės! Ligi pat prakeiktos pažasties! Liaukitės, vardan dievo! Liaukitės!
    Čirpimas kaip pjūklo dantys skrodžia man smegenis ir aš sverdėdamas į visas puses pakylu iš vietos, šūkteliu vairuotojui, prašau, kad sustotų, bet tas mojuoja galva, dabar stos tik transporto žiede, bet va grįžtant, išleisiąs kur tik manysiuosi tinkamas. Jis stabteli prie sankryžos, pasisuka atgal ir išsyk nutyla. Matau įdėmų jo žvilgsnį. Vairuotojo ranka lėtai nuslenka po sėdyne, ten barkšteli kažkos sunkus metalinis daiktas. Kostelėjęs, pasitaisau tamsius akinius, aklinai įsisupu palto klostėse ir sėdu atgal, pasislėpdamas už aukštos sėdynės prie lango. Svirpliai galvoje aprimsta, tik retskiais veriamai čirpteli, primindami, kad nebekrėsčiau kvailysčių.
    Laimei, išgirstu nekantrius signalus sankryžoje, vairuotojas keikteli pro langą ir mes važiuojame toliau. Galutiniame sustojime priguža pilnas mikriukas. Žmogystos stumdosi, stengiasi prasibrauti, kažką mauroja užkimusiais, gerkliniais balsais, dairosi padėrusiais beprasmiškais žvilgsniais, rūgaudami viens kitam sunkiai suprantamų tiradų nuotrupas.
    Mane nukrečia šiurpas. Ten, iš kur sugrįžau nėra tokios bjaurasties, neišgirsi gerklinio garso ir bukos neapykantos urzgesio. Ten sklinda tik lengvas plevenimas, o ausis pagauna nebent vos girdimą posparnių dūzgesį ir begales tyloje prislopintų mažų ir didelių nariuotų žingsnelių. Visur tvyro palaiminga vėsa ir netylantys krebždesiai - tarsi vieningas kolonijos minčių aidas. Dabar, štai šią akimirką JIE visi laukia ženklo pasislėpę giliai šešėliuose. Laukia lyg būtų prieš tūkstančius metų palaidota požemių armija…
    Netikėtai atkuntu iš apėmusio sąstingio, mane užgriūna ir kone į patį lango stiklą sugrūda dramblota senė. Ji nuvirsta į gretimą kėdę, prispausdama ir mane liurpsinčiu savo kūnu. Mano skruostas prisiploja prie murzino lango, viena akimi matau ant siauros mikriuko palangės sudžiuvusius musių lavonėlius. Galvoje gailiai užgriežia tūkstančiais smuikelių. Nevalingai riktelėjęs, matyt išgasdinu senę, nes ji atsilošia į priešingą pusę, baimingai skersakiuodama, tarsi būtų išvydus vaiduoklį. Bet man ji nerūpi, aš spoksau į segę jos megztinyje, ji iš auksuotų vielučių ir papuošta spalvotais akemenėliais vaizduojančiais neregėtą egzotinį drugį. Ausyse girdžiu murkiant flirtuojančias trėles, jos informuoja puošnųjį drugelį apie tai, kad nedaug liko laukti, kad visai netrukus JIE ateis ir žmonių nebeliks. Žmonės taps kiaušinėlių nešiotojais, o paskui, lervutėms subrendus ir išsiritus, jų niekingi kūnai virs maistingomis medžiagomis naujiems palikuonims. Mano nugara perbėga šiurpas, man tokios istorijos visiškai ne prie širdies, netgi pasakojamos abejingai žvilgančiai segei, kuri dedasi kilmingu drugiu.
    Bet kažkas persimaino, murkianti lopšinė pasiekia ir mano sudirgusias smegenis, paglosto man galvą iš vidinės kaulokės pusės, ausyse ima lietis raminanti melodija. Lyg tingus jūros bangavimas girdisi šnabždantys balsai - man nėra ko jaudintis, JIE pasirūpins manimi, aš gausiu ypatingai apsaugotą teritoriją, man pastatys gražius namus, parūpins į valias patelių ir maisto…
    Ir aš nurimstu. Jau dabar pats prisispaudžiu prie lango, pro užtamsintus akinių stiklus nužvelgdamas ryto spindulius danguje. Bet ir čia pasibaisėjęs nusisuku, negalėdamas ilgiau matyti rytuose užgimstant  liepsnojantį blogį.
    JIE ir vėl ramina mane, nuvydami slogią nuotaiką, atitraukdami nuo pavojingų minčių, slopindami proto ir sąžinės balsą, JIE leidžia man klausytis keleivių minčių, vos vos praskleidžia įprasto suvokimo ribas, bet labai nedaug, kad neišsikraustyčiau iš proto ir nepratrūkčiau žudyti. JIE tyčia taip elgias, siekdami atgarsyti mane nuo niekam tikusios rasės, norėdami parodyti mūsų evoliucinį akligatvį.
    Išgirstu tylius murmesius ir paiką krizenimą. Pradžioje nesuprantu iš kur jie sklinda, bet pamatęs priešais sėdint moteriškos lyties egzempliorių, įsiklausau dar sykį. Ji neramiai sukinėjasi vis žvilgčiodama į mano pusę: “Koks bičiukas! Panašus į Andrelį iš ketvirtojo, tik apsirengęs keistai… Ir veidas kažkoks tamsus, net ne nuo įdegio, kažkoks pilkas, sulysęs vargšelis, net akiduobės išsišokusios. Narkomanas, brrrrr… Reikia būtinai į soliariumą nueiti, subinėn tokias vasaras… O penktadienį su mergom šampės pokšt - ir į klubelį. Savaitgalis!!! Per tuos amžinus darbus jau gyvenimo nebėra… Gal “Panterose” bus Andrelis? Vat su juo ir pašokčiau, cha cha... Ai dzin, jau su bet kuo paškočiau… Tegul tiktai gerai pašokdina! Cha cha! ”
    S-i-a-u-b-a-s.... Beviltiška kvaiša! Net mintyse apimestnai drovisi tai ištarti, bet kuo aiškiausiai girdžiu lyg užstrigusį priedainį kartojamą  saldžiai kniaukiant ir isteriškomis tonacijomis: dulkintis, dulkintis, dulkintis…
    Mano mintis pertraukia piktas pagyvenusios poros dialogas. Jie sėdi šalia priešingo lango. Devyni iš dešimties jų ištariamų žodžių – keiksmai ir priekaištai. Apsižodžiavę, abu trumpam nutyla. Įsiklausau. Mintyse tie patys keiksmai ir tie patys nesibaigiantys priekaištai, tik dar baisesni, dešimtmečiais nutylėti ir tokie žlugdantys, jog bet kuri nuotrūpa sugriautų viską, kas jiems dar likę.
    Kiek toliau nešvaizdi pusamžė moterėlė prie lango įnykusi į skaityklę telefone. Ji krūpčioja skaitydama fantasinį detektyvą, net mintyse skaito kiek švepluodama, tačiau iškilmingai pakylioje tonacijoje, ir šitaip save dar labiau įbaugina. Sakaitalo eilutėse - tiksliau tarp painių siužeto vingių -  desperatiškai kepurnėjasi būrys vargetų, bet jiems prasti popieriai, jie beveiltiškai įstrigę koridorių labirinte ir krenta kaip musės, mat juos vejasi ir žudo “kosminė pabaisa iš kosmoso”. Būtent taip ir parašyta. “rašyk. lt”
    Šalia užsimiršusios skaitytojos sėdi išsikėtojęs bičiukas, nutrinti kedai dvokia per tris sėdynes į abi puses, jis žiūri pro langą, garsiai čiaumoja kramtomą gumą, lūpos atsivėpusios, akys stiklinės, minčių nėra. Be garso šaukiu: kam visa tai? kam jūs visi? iš jūsų nebent kirminams bus nauda, jokių maistingų medžiagų, vieni blet’ šūdai viduje!
    Mano kumščiai gniaužiasi, kūnas įtemtas it styga, aš pasirengęs mušti, skrosti ir triuškinti visas šitas tuščias kaukoles, pilnus mėšlo odmaišius, žiopčiojančias šlykščias marmuzes…
    Kaip tik tuomet mane apleidžia jėgos, galvoje pasigirsta lyg sausos žolės, lyg vėjo šiuravimas, užplūdusi vėsos banga ir vėl nuramdo desperatišką įkarštį. Kelis kartus giliai įkvėpiu - kvėpuoju, kvėpuoju… Akyse pritemsta, tai mano palydovai mintimis perduoda žinią giliai po žeme slypinčioms karingoms kolonijoms. Lyg sapne matau iš TEN sugrįžtančią informaciją: mažas keistas žmogelis, tokiais pat keistais ūsiukais pasilipęs ant statinės šaukia sausakimšoje alinėje, aplink jį tvyro tiršti pypkių dūmai, griaudi šūksniai, ietimis kyla ištiestos rankos… Vaizdas tuojau pradingsta tarsi būtų nutraukta transliacija. Girdžiu nepatenkintą čirpesį, dūzgesį, traškėjimą, tuomet mane iš naujo nugramzdina į snaudulį. Šįkart iškilusiame vaizdinyje žmogus kalba tribūnoje, visai kitas žmogus, ožiška barzdelė man kažkur matyta, jam už nugaros didelis plakatas su jo paties atvaizdu, aplinkui ošia minia, ekrane ant sienos bėga hologramos su skaičiais, vardais, procentinėmis išraiškomis. Žmogus šypsosi nubalintais dantimis, jis sveikinamas, į tribuną nešamos gėles - daugybė daugybė gėlių. Spindintis veidas plaukia tarp margaspalvių žiedų, dreifuoja skanduojančių šypsenų ir plojančių plaštakų jūroje. Barzdočius šiepiasi vis plačiau, spigina baltutėliais dantimis taip, kad rėžia akis, net paskausta nuo tokio baltumo, ir aš pabundu.
    Mikriukas sustoja, išleidžia ir pasiima keleivius. Už lango apšepęs darbininkas pasilipęs ant kopėčių stende klijuoja naują iškabą. Plakato kraštas atsiverčia, į mane pažvelgia žmogus iš sapno, jo burna kreivai persukta, jis juokiasi iš popieriaus ritinio, juokiasi atikišęs suktą velnišką barzdą. Tik dabar pradedu aiškiai suvokt savo užduotį.