Tos nedraugiškos, nedraugiškos Visatos 1/2 (trikovė)

Rytas nežadėjo jokių siurprizų. Tai buvo įprastas vienišo žmogaus rytas, toks rutiniškas ir banalus, koks tik begali būti. Jei tik Benas būtų žinojęs, kad tai bus paskutinis jo rytmetis ir apskritai paskutinė diena prieš paliekant šį tvarkingą, nuspėjamą ir tokį saugų pasaulį, jis būtų pradėjęs ją kažkaip kitaip, kažkaip ypatingai... Bet, deja, jis to nežinojo, todėl nesureikšmino. Nekreipė dėmesio nei į lengvą apsvaigimą, lyg staiga būtų sustreikavęs vestibiuliarinis aparatas,  nei į paraudusias ir nuo miego trūkumo perštinčias akis.

Kiek pamankštinęs sustingusius raumenis, pabėrė katinui maisto, po to šiek tiek paniurkė tingų, vis dar tebežiovaujantį augintinį  –  tai visuomet ramindavo. Alkio nejuto, bet vis tiek įsimetė keletą proteino batonėlių –  po treniruotės pravers.

Pirma nemaloni staigmena laukė pakeliui į sveikatingumo klubą, kai jo naujasis savaeigis nei iš to nei iš to pravažiavo išsukimą iš greitkelio ir net nesumažinęs greičio, nuskriejo tolyn.
“Kurių galų”, – grįžtelėjęs akimis nulydėjo sparčiai tolstantį,  tarp dviejų dangoraižių pakabintą milžinišką  burbulą, kurio viršūnė šiltuoju metu atrodė lyg nupjauta.  Vasaromis Benas rezervuodavo visą viršutinį aukštą asmeninėms treniruotėms ir turkšdavosi sau aukštai danguje, tarp debesų, it koks Poseidonas. Ir tai išties buvo pati laimingiausia valanda įtemptoje jo darbotvarkėje  – per pastaruosius porą metų jis nei karto, nei vieno kartelio nebuvo jos praleidęs!

Staiga Benui dingtelėjo, kad jau senokai netikrino savo asmeninių pranešimų. Juk turint auksinę nario kortelę norėtųsi žmogiško dėmesio, o ne banalaus automatinio pranešimo kliento savaeigio kompiuteriui.
Įniko naršyt, ieškodamas to prakeiktojo pranešimo  – oho, kiek jų čia neperskaitytų – ir net nepajuto, kaip savaeigis sulėtino greitį ir spiraliniu keliuku pasuko link darbo.  Staiga išgirdo baisų trenksmą ir kilstelėjęs galvą pamatė, kaip kažkoks didžiulis sunkus daiktas, atsimušęs nuo automobilio priekio skrieja šalikelėn.

„Savižudis“, – tik spėjo pagalvot, kai automobilis suskersavo ir šaižiai cypdamas sustojo. Benas, lyg tyčia, neprisispaudęs apsauginio gaubto, nulėkė iki pat automobilio priekio ir kaktomuša rėžėsi į dešimtis žaibiškai išsiskleidusių pagalvėlių. Nevalingai žvilgtelėjęs į paraudusį kompiuterio ekraną, pastebėjo bent porą kėbulo pažeidimų, bet dabar tai nebuvo pati didžiausia Beno bėda. Klaikiai nesinorėjo forminti savižudybės akto – policija dėl tokio niekniekio juk nevažiuos, bet apibraižytas automobilio dangtis nepaliko daug vilčių.

Vis dar lengvai apsvaigęs Benas išlipo iš automobilio.  Kiek tolėliau, šalikelėje, pridengtas neskoningų ryškiai rožinių krūmokšnių eilės,  voliojosi vyriškio, apsirengusio mėlyna mechaniko uniforma,  lavonas. Jo viena koja buvo maždaug 90 laipsnių kampu sulinkusi per kelį, bet ne į tą pusę, kaip įprastai. Vienas batas mėtėsi netoliese, antrojo gi niekur nebuvo matyti.

– Rodos, jūs ką tik mane suvažinėjote,  – pakankamai aiškiai ir garsiai, tačiau gan liūdnu tonu konstatavo balsas,  sklindantis iš kūno pusės.  Daugiau aplinkui nebuvo matyti nė gyvos dvasios.

Po trumpos sąstingio akimirkos Benas puolė partenktajam į pagalbą, tačiau tuo pat metu šis neįtikėtinai vikriai atsistojo,  stipriai abiem rankom trūktelėdamas koją, atstatė ją į vietą ir tuojau pat sugrūdo pėdą į gerokai aplamdytą batą. Vargšelio veidas buvo negražiai suplotas, nosis mažne sulyginta su pieno baltumo žandais, tačiau niekur nesimatė nei menkiausio įbrėžimo.

– Aaa, čia tu?!, – lengviau atsikvėpė Benas.

Kaunas nebuvo ta vieta, kur kasdien galėdavai sutikt androidą – pastarieji prioritetą teikė megapoliams, o juk, pasak statistikos, visoje Lietuvoje gyventojų buvo belikę vos milijonas. Žmonės migravo kaip paukščiai, tačiau, skirtingai nei jie, pavasarį namo nebesugrįždavo.

– Mes ką, pažįstami? Aš prisimenu veidus,  – melancholiškame balse pasigirdo įtarumo gaidelės.
– Galima sakyti ir taip,  – nebesumodamas, kaip čia išsisukus, numykė Benas.

Iš patirties žinojo, kad androidai ypač nemėgsta būti demaskuoti. Siekiant apsaugoti jų teises, net žodį “androidas” buvo primygtinai siūloma keisti į “naujasis žmogus”. Tik Lietuvoje juos vis dar vadindavo tuo įžeidžiu žodžiu  –  netgi universiteto dėstytojai. Ne iš piktumo ar kultūros stokos, tiesiog iš įpratimo.

– Jeigu Jūs nieko prieš, aš turiu eiti. Nevalia vėluoti į servisą, – iš susiraizgiusių krūmų išžvejojęs antrąjį batą, nuolankiai paprašė nukentėjusysis.

“Ot asilas, jis dar atsiprašinėja”, – kreivai šypsodamas, linktelėjo liūdnajam mechanikui ir sėdo mašinon. Tik šį kartą jau apsigaubė gaubtu, maža dar kas ant kelio iššoks. Žmonės amžinai prieš kažką protestuoja, amžinai kažkuo nepatenkinti, bet tas lindimas po savaeigių  ratais – tai visiškai nauja ir niekam  tikusi mada. Šis, žinoma, tik šiaip pagedo, nes bent jau robotai, ačiū Dievui, dar nesižudo.

Nepaisant ganėtinai laimingai pasibaigusio incidento, Beno krūtinę netrukus vėl užgulė nerimas ir abejonės. Taip, vakar buvo bjauri diena, tad grįžęs namo niekaip nepajėgė atsipalaiduoti. Iki išnaktų žiūrėjo laidą apie Afrikos laukinius – pasirodo, už apvalią sumelę galima užsidaryt kartu su jais ir gyvent sau vargo nematant. Jokių robotų, bankų, jokių suknistų ataskaitų. Populiariausia atostogų vieta Pasaulyje, baigia nurungt keliones į atvirą kosmosą  – še tau, kad nori!

Tačiau net egzotiškasis laukinių pasaulis nepajėgė numaldyt kažin kokios prastos nuojautos, tad užmigo tik jau gerokai po vidunakčio.  Ir nenuostabu: juk būtent vakar pirmąsyk gyvenime buvo priverstas suabejoti savo, kaip neklystančiojo ir kompetentingiausio rizikos eksperto reputacija. Aišku, gali būti, kad čia viso labo programavimo klaida, lengvai ištaisoma techninė klaidelė ir viskas dar gali baigtis gerai.

                                              ***
Benas mėgo į darbą naujajame Gyventojų Duomenų Banko (GDB) departamento dangoraižyje atvykti anksčiau.  Patogiai  susmigti į fotelį jaukioje laisvalaikio zonoje, išklotoje minkštute, žolytę imituojančia danga, ir žvelgdamas į miesto panoramą iš svaiginančių aukštumų, o tiksliau – aštuoniasdešimt aštunto aukšto,  klausytis iš akmeninės sienos sruvenančio fontanėlio čiurlenimo ir ramiai lūkuriuoti, kol pamažu pradės rinktis mieguisti kolegos. Tačiau šįryt jis toli gražu nesijautė ramus, mintimis vėl ir vėl varpydamas vakarykštę dieną.

Kodėl Elena jam neatrašė? Menkiausiam įtarimui kilus, ji atlėkdavo kaip kulka, kartais net iki vidurnakčio prasėdėdavo tikrindama kompiuterinę sistemą. O štai vakar Benas paliko jai net tris žinutes apie tai, kad atrasta paklaida – statistiškai reikšminga paklaida viename iš labiausiai naudojamų ateities nusikaltimų prevencijos programų,  tačiau toji net nesureagavo. Paskutiniąją persiuntė ir valdybai – tokioje situacijoje delsimas būtų netoleruotinas, bet ir iš ten jokio atsakymo.
Tada jis pats pabandė susirasti Eleną, tačiau niekaip negalėjo jos pagauti: pradžioje ją išsikvietė valdyba,  tada ji buvo išsiųsta į skubų uždarą pasitarimą, tada dar kažkas.... Įkyrus visaapimantis nerimas skverbėsi vis giliau: nejau jie juo nebepasitiki?

„Aš piktas ir pervargęs, mano rytas prasidėjo suknistai, bet mes netrukus viską išaiškinsim. “ – Benas bandė savitaigą, bet šį kartą tos paikystės tik dar labiau suerzino. Jis kiek pastovėjo kiemelyje su vaizdu į kalnus – netikrus kalnus, bet koks gi skirtumas, tada koja už kojos pradėjo artėti ofiso link.

Panašu, kad  jis netgi  nebuvo pirmas. Pora kostiumuotų vyriškių jau lūkuriavo prie durų, bet vos žvilgtelėjęs į jų skustas galvas ir nenatūraliai ištemptas nugaras plačiais pečiais, jis galėjo prisiekt, kad niekados nebuvo jų sutikęs. Tyčia patrepseno kojom, lyg purtydamas nuo batų purvą, kurio nebuvo, o vyriškiams atsisukus, net sustingo, pamatęs pilkus jų veidus be jokios išraiškos. Agentai. Taip, tai jie.
“Tikiuosi, ne pas mane” – mėgino neskubėti su išvadomis.  Bet nelemtoji intuicija, kuri dar niekuomet nėra apgavusi, įkyriai piršo priešingą atsakymą.

– Ko ieškot, vyrai? – norėjo šūktelėti kuo žvaliau, kaip ir dera sportuojančiam energingam sveikuoliui, bet balsas kažin ko užsispaudė gerklose ir išorėje pasigirdo tik nemalonus seniokiškas džeržgėjimas.

Nors tiedu vienas per kitą puolė kišt jam savo pažymėjimus,  Benas net nežvilgtelėjo. Taip, jis buvo girdėjęs apie tai, skaitęs, pažinojo žmonių, bala žino kur dingusių todėl, kad nieko nepadarė, bet galimai padarys kažką siaubingo  tolimoje arba ne tokioje tolimoje ateityje, bet jis nė pagalvoti negalėjo, kad tai atsitiks būtent jam. Bjauriausia, kad netgi žinojo, dėl ko, bet jau nebeturėjo galimybės visa tai ištaisyti.
Kaip visgi kurioziška: naujai iškeptas GDB generalinio pavaduotojas, ilgametis vyriausiasis patarėjas visais saugumo bei prevencijos klausimais,  ir štai, jis pats jau įtariamasis!

– Kiek aš turiu laiko? – paklausė.

Iš patirties žinojo, kad įtariamasis lygu pasmerktajam – nuo tada, kai buvo atrastas išėjimas į Paralelinį pasaulį, nebuvo išteisintas nei vienas žmogus. O Benas niekuomet netikėjo stebuklais.

– Neturi visai, – tiesiai šviesiai išrėžė kresnasis agentas neįtikėtino storumo sprandu.

– Kur tavo darbo vieta? Reikia prieigos taško,  – lyg atsiprašinėdamas paklausė aukštasis agentas, iš pažiūros kiek inteligentiškesnis, nors irgi skustagalvis.

– Štai ten, – mostelėjo Benas.

Sumetė, kad ilgšis tebuvo paprastas programišius, o viskam vadovavo storasprandis.  Benas niekad nesidomėjo, kas vyksta su įtariamaisiais, kai jo paties kruopščiai parinktos programos patvirtindavo nelaimėlių kaltumą. Būsimą kaltumą. Žinojo, kad galiausiai jie deportuojami, bet gal prieš tai visgi vyksta koks nors tardymas, kaltojo pripažinimas ar nepripažinimas savo kaltės ar dar koks velnias?

– O teismas? Teismas ar bus?

– Na, jei primygtinai reikalausi... Tu juk žinai, kaip viskas vyksta. Parodymai neginčijami, algoritmai neklysta, taigi, – kažkaip nesmagiai atsikrenkštė striukasis agentas.

– Jei be teismo, tai kaip? Kokia, na... procedūra?

– Varai su mumis pas vyriausiąjį, jis tau perskaito nuosprendį ir tiu–tiū.

– Ten, iš kur negrįžtama? – Benas ir pats pajuto, kaip idiotiškai ir kartu graudžiai nuskambėjo jo klausimas, bet žodžiai jau buvo išsprūdę ir jam beliko tik kvailai vyptelti, suprask, juokauju.

– Niekas to nežino, – suokalbiškai mirktelėjo tas.

– Bet niekas ir negrįžo, – tai buvo jau nebe klausimas.

– Na mes neturime tokių duomenų…

„Debilas. Ir situacija debiliška“  – susikeikė mintyse . Kažkodėl anksčiau jam tie kaltinimai neatrodė tokie absurdiški, kaip dabar, kai kaltiną jį patį.

– O kokie kaltinimai? Ką aš... padarysiu? – dėl visa ko pasiteiravo.

– Tai konfidenciali informacija, mes neturim tam įgaliojimų.  Jau nebeturim ir laiko, – skubėdamas išbėrė ilgšis, tempdamas dėžę kažkokios įrangos – akivaizdu, kad ten slėpėsi ne tik prieigos taškas.

Trijulei jau pasukus link išėjimo, staiga plačiai atsivėrė durys ir į ofisą kaip visuomet įlėkė – ji niekad neidavo normaliai, visad bėgdavo tekina – Elena. Iš inercijos vos neatsitrenkė į ilgšį, šis bandė elegantiškai išsisukt, tačiau su dėže rankose tai nebuvo paprasta, todėl tik kerėpliškai susvyravo ir riebiai nusikeikė, tuo išsklaidydamas apgaulingą inteligento įvaizdį.

Elena stovėjo kaip įbesta, aukšta ir tiesi, kiek pasvirus atgal ir ištiesus kaklą, it kokia gulbė.  Kąsnis sustingo burnoj, nuo staigaus stabdymo kavos purslai tykštelėjo ant pieno baltumo palaidinės, bet ji to nė nepastebėjo. – ji amžinai kažką kramtė, lyg voverė ir amžinai ką nors išpildavo, aplaistydavo ar pritrupindavo. Tipiška išsižiojus kompiuterastė – taip apie ją kalbėjo kolegos, tačiau Benui ji patiko nuo pat pirmos akimirkos, kai vos prieš pusmetį savo plačiais, skubriais žingsniais peržengė GDB biuro duris.

Tačiau jų santykiai apsiribojo tik bendrais pietumis ir retais išėjimais į “Kavos namus” paskanauti energetiniu kavos ir karamelės gėrimu, kurį abu dievino.

– Elena, perduok Bosui, kad mane deportavo, – stengėsi, kad jo balsas skambėtų kuo nerūpestingiau, bet užspaustos emocijos vėl išvirto į prikimusį džeržgimą.

– Kur? – paklausė ji su vis dar pilna burna spurgos ir užspringo. Bandė sulaikyt kylantį kosulį, gurkštelėjo kavos – greičiausiai tos pačios karamelinės, ir užsikosėjo jau visa jėga. 

Kresnasis pripuolęs tvojo jai per nugarą ir mergina iš netikėtumo išmetė kavą. Aha, tikrai karamelinė.  Benas jau beveik šypsodamas stebėjo, kaip Elenos žvilgsnis lakstė nuo jo, link sparčiai plintančios dėmės ant šviesios kiliminės dangos ir galiausiai link agento, laukdama atsakymo į savo klausimą.

– Iš kur negrįžtama, galiausiai atsakė jai kiek išsigandęs raudonžandis. Vienu metu jam pasidingojo, kad merginą bus ištikęs astmos priepuolis.

– Žinoma  pasakysiu, – pakėlė ašarotas akis į Beną.

Savimeilę pakuteno mintis, kad gražioji Elena ašaroja dėl jo, Beno, bet tą naivią viltį tučtuojau užgožė supratimas, jog tai vis dar dėl tos nelemtos spurgos....

                                                ***
Skustagalviai pasodino Beną ant galinės sėdynės už pertvaros, kaip ir priklauso. Dar prieš įlipdamas į mašiną, apsisprendė:

– Noriu teismo.

– Bet juk supranti, kad...

– Suprantu. Ir todėl dar labiau noriu jo.