Meilės šnabždesiai

Remigijus Baltrušaitis

                                      MEILĖS  ŠNABŽDESIAI

                                                  Novelė

  Ne, taip tęstis negali. Aišku, negali. Arba aš išprotėsiu. Suprantate: iš - pro - tė - siu! Pro langą krenta pilkšva mėnesiena. Su vienišu klevu už sienos. Liūdna. Gal, kad vidurnaktis. Ir taip tylu tylu; rods, tuoj išgirsi, kaip nuo klevo atplyšta šalnos pakąstas lapas. Ir nusileidžia į žemę. Vėl… Iš naujo. Viešpatie, išprotėsiu! Kad greičiau išauštų rytas. Čiupsiu daiktus ir kuo greičiau spruksiu iš šio prakeikto nedidelio, nors ir puošniai įruošto namo, kuris dabar vis labiau panašus ne į viešbutį, o į beprotnamį… Dar… dar… dar… Mielasis, aš išprotėsiu! Bučiuok mane, stipriai, aistringai bučiuok… krisk su manim į bedugnę… šią naktį… visiems laikams… amžinai krisk… Ak! Myliu tave… myliu, brangusis!
  Ko triukšmauji, seni? Prisimink, koks buvai jaunystėj… Kiek turėjai gražių, žavių moterų? Ir koks dabar: niurzga, cholerikas. Impotentas. Senas kaliošas, išmestas į šiukšlyną. Nenaudojamas unitazas. Iškleręs, nereikalingas študebekeris.
  Vėl… iš naujo. Viešpatie, kad ir duodas! Minutę? Dvi? Tris? Ne, valandų valandas! O gal ištisą amžinybę? Iš kur tiek jėgų, sveikatos? Nepurkštauk, seni. Ką, tau, kai buvai jaunas, sekdavosi blogiau? Nė velnio! Be poilsio verždavaisi į priekį. Kaip tankas! O, kada tai buvo?  Taip, jiems dabar linksma. O man? Ką daryti man? Į galvą kažkas daužo kūju: din din din… Žiūriu į knygą, raidės liejasi viena su kita, nesuvokiu paprasčiausių žodžių. Kaip bus prancūziškai – juokas?  Le rire? Chm… O kaip: šviesus, skaidrus juokas? Le rire clair, transparent… Chm… Negi toks gali būti? Kažkas ne taip… Duokite knygą. Dabar: prancūzų-vokiečių kalbų žodyną. Nieko nesuprantu. Prieš akis – keisti, nesuvokiami ženklai. Taip, tik ženklai. Kaip ir šis suknistas gyvenimas – vienas, didelis, nesuvokiamas Ženklas: kuriam tikslui atėjau į šį sunkų ir nelaimingą pasaulį? Ir daugiau nieko…O kaip išversti: „Jūs teisus. Taip. Atnaujinimas“. Vous etes droits… Košmaras! Ir to nežinote? Kaip galite versti Nathali Sarraute? Jūs profanas. Diletantas. Jūs… jūs…Merkiasi akys. Rūkas. Seniai po vidurnakčio. Medžio šešėlis. Unitazas. Kaliošas… Študebekeris. Ir tas nepaliaujamas: din din din… Dabar – visur. Aukštai. Žemai. Kairėj. Dešinėj. Nepatikėsit: šį vidurnaktį mylisi visur. Rodos, visas pasaulis pamišęs seksu! Aukštai. Žemai. Kairėj. Dešinėj… Tiesiai po kojom. Šią akimirką Seniui rodos, jis sėdi ant pabudusio ugnikalnio, kurio karšta, siautulinga lava, ak, jei būtų jaunesnis, ji pasiglemžtų ir jį… Ir galingos aistros sparnais neštų į nesutramdomo, laukinio sekso vandenyną… Velniop, būtų ir Nathali Sarraute! Jos vertimą, ak, jei dabar galėtų atsiduoti meilei, atidėtų savaitei, dviems…Ar net metams, jei kas nors šią akimirką, nors trumpam jam grąžintų jaunystę. Bet... Ką daryti, kai tau – viena koja karste, o aplink – visi atsidavę laukinei, beprotiškai aistrai… Visas viešbutis – dreba, tirta, siūbuoja, lyg stovėtų ant mažos vištos kojelės... O po ja – aistringa, karšta lava...
  Senis atsiduso, užvertė knygą. Išjungė kompiuterį. Rankom užsidengė ausis. Aistringi meilės šnabždesiai nesiliovė. Šią akimirką rodės, jie dar labiau sustiprėjo. Visur kalė it kūjo dūžiai į sieną. Stipriai, galingai: din din din… Gal taip tvinksi smilkinių gyslos? Ar... susirgo? Pakilo temperatūra? Ar dar blogiau: išprotėjo? Ne, ne, negali būti, – pagalvojo Senis, užmesdamas žvilgsnį į Nathali Sarraute knygą. Apšviesta stalo lempos, ji gulėjo šalia. Lyg klausimas. Ar nebylus priekaištas: pone, kada versite toliau? Ko sustojote? Kas trukdo, tarsi klausė nupieštas ant knygos viršelio garsios rašytojos veido profilis. Kad aš žinočiau, madam, atsidusęs šyptelėjo, apsidairė. Juto, šią naktį neišvers nė eilutės. Trūksta jėgų ir noro. Įkvėpimo! O gal iš tiesų, apsirgo? Ne, berods, ne. Tik tie nesibaigiantys šnabždesiai… Meilės šnabždesiai, vedantys į beprotybę. Jie, tik jie, it kokie aistrų ir pagundų žalčiai, išnirę iš nežinios, lyg iš rūko, iš jo jaunystės, šmėžuoja, šnirinėja aplink ir nukreipia mintis nuo knygos, nuo Nathali Sarraute pasąmonės srauto, kuris jį seniai žavi; vien todėl jis sutiko versti jos „Vous les entendez? ” leidyklai. Jūs girdite juos? Girdžiu, tyliai sušnibžda Senio lūpos, seniai pamėlusios, storos, o akys, iš visų pusių raukšlėtos, užkritusios, lyg negyvos, žiūri į knygos pavadinimą, tarsi jį pirmąsyk matytų.
  Dabar – kažkoks juokas, pereinantis į šnabždesį. Tylų tylų. Kaip klevo lapo kritimas. Svirplio dūzgimas senam namo sienojuj. Ir – tyla. Spengianti, mirtina tyla. Lyg vakume. Ar gulėtum giliai užkastas po žeme. Ir klausytum paukščių balsų iš Anapus. Viešpatie, negi teisus išminčius, pasakęs: visa, kas priklauso kūnui, yra kaip tekanti upė, o kas priklauso sielai, – migla… Ir – sapnas.
  Din din din… Kur dingai, šnabždesy, kai aplink – aistra įelektrintas oras?
             
  Vėl kažkoks šnabždesys… Be galo tylus, bet karštas skverbiasi pro senas, aptrūnijusias grindis, kurios, kai jis pradeda vaikščioti po kambarį, girgžda it jo kojos protezas: tas girgždesys, ko gero, taip pat panašus į šnabždesį tų žmonių, kurie guli ten, apačioje, viršuje, kairėje, dešinėje, o jis, nors užsikimšk ausis, sėdi vidurnaktį už rašomojo stalo, pasidėjęs šalia Nathalie Sarraute ir… ak, gerbiamieji, supraskit, murma Senis, aš ne toks smalsus; man nusispjaut, kas čia dedasi, šiame mažame  viešbutyje, šalia Frankfurto, pagaliau mano garbus amžius neleidžia jau… tyliai murma Senis… neleidžia, bet... Kas čia daros, kad viskas krenta iš rankų; šiąnakt, kai už lango pilkšva mėnesienos šviesa su vienišo klevo šešėliu dunkso ant stalo, kompiuterio, rankraščio lapų, sudėtų į nedidelę krūvelę; šie, nuo vakar nejudinti, it mieguisti, guli po ranka ir nežino, kas atsitiko jos šeimininkui, įsmeigusiam akis į juodos nakties stiklą. Ko trūksta? Įkvėpimo? Žodžio atitikmens? O gal, prisiminęs ne mažiau audringos  jaunystės dienas, užsisvajojo? Ar pabudo jaunystės dienų šėlsmas?
  Susigūžęs fotelyje, Senis stengiasi kažką prisiminti; susimetusios kaktoje raukšlės dabar primena suspaustą armoniką, truktelk į šonus ir nieko neliks… Ar išgirs tą pačią melodiją? O, tai buvo seniai, labai seniai, murma po nosim Senis, kada, jau neprisimena, tik žino, kad tai iš tiesų buvo Meilė - - - dar… dar… dar… mielasis, aš išprotėsiu! - - - Viešpatie, kaip seniai buvo, kai ji, Mari, atrodė grakšti kaip stirna, o kojos, Dieve, vėliau per savo ilgą gyvenimą jis daugiau neregėjo tokių gražių, ilgų kojų; gal tik kiek panašios į jas buvo Andželos, juodaodės mulatės iš Havajų… bet ne, ta jį žavėjo visai kitaip, kaip neįmenama paslaptis – baisi ir patraukli, kad jis negalėjo nemylėti ir šios moters, prie jos širdies dalimis išdėstydamas savo sielą, kad ta mylima moteris, jam anksčiau buvusi šalta, abejinga, staiga taptų  jo gyvenimo neatskiriama dalimi…
  Nejučia Senis atsikvoši. Po velnių, kas darosi, tyliai atsidūsta, sumurma po nosim ir blausiu, nieko nematančiu žvilgsniu apsidairo. Nesupranta, kas atsitiko? Jam? Ar tai aplinkai, kuri supa? Ne, čia kažkas ne taip, dairydamasis į šalis, mąsto. Ir vėl apsidairo. Kėdė, stalas, kompiuteris, Nathali Sarraute knyga, gulinti priešais, viskas – čia pat, po ranka… Net pilkšva mėnesiena, kuri krenta pro stiklą, vienišo klevo lapas už lango, vidurnaktis... šie – irgi pastovūs, lyg amžini. Savo vietose. O jam, keista, vis labiau  neramu. Iš kur toks nerimas? Jaudulys? Įtampa? Slapta, nesuvokiama uosle tarsi pajunta, per šias kelias minutes kažkas įvyko. Kas? Ne, jis ne pranašas. Ne ekstrasensas. Nepasakys, kas čia, šiame name, atsitiko, bet... Atsitiko! Kažkokia vidinė intuicija jo pasąmonėje vis labiau kala į galvą, kad… Kvailystės, vienišo, išprotėjusio senio kvailystės… – išplėstomis, pilnomis baimės akimis jis dairosi aplink ir be paliovos kužda, – Le cauchemar! Je suis un vieux… Trop fatique… Sehr ermüdete Alte… Košmaras… Aš senis… Labai nuvargęs senis, maišydamas prancūziškus vokiškus žodžius, burba po nosim, ir negali suprasti, kas darosi? Kas šiame kambaryje atsitiko? Iš kur staiga slegianti tyla? Tyla? Kas pasakė: tyla? Dieve, nejau šią mintį pašnibždėjo pasąmonė?  Nejučia per dieną nuilsusi pasąmonė? Pagalvojo. Ir krūptelėjo. Kodėl tokią, o ne kitokią protingą ar paiką mintį ji sukėlė dabar, kai stipriai po vidurnakčio, kai aplink tyla ir… Stop! Nustebęs atsitiesė. Atsirėmė į fotelio atlošą, įsiklausė. Ne… negali būti… – sumišęs sumurmėjo ir pirštų galiukais švelniai sau patapšnojo per ausis: kur dingo iš visų kampų sklidę aistringi šnabždesiai? Kad visi lyg pagal komandą nutrūktų vienu metu? Užmigtų? Ar išeitų iš namų? Ne, taip negali būti! Gal  apkurto? Nustebęs apsidairė, vėl patapšnojo per ausis, įsiklausė. Tyla. Spengianti tyla... Keista, kur jie dingo? Pusbalsiu pakartojo staiga iš pasąmonės išplaukusias Bodlero eilėraščio eilutes: Aimer a loisir, aimer et mourir, au pays qui te ressemble… mylėti ramumoje, mylėti ir numirti šalyje, panašioje į tave… Kvailystės, viskas kvailystės… – piktai sumurmėjo, puikiai girdžiu, puikiai, apsidžiaugęs šyptelėjo: dar nekurčias. Tik kur dingo šnabždesiai? Tie, kurie visą laiką trukdė susikaupti, versti, rašyti. Mąstyti. Taip taip, mąstyti, nes kūrybinis darbas... Ak, ką aš šneku, manau, suprantant, versti užsienio rašytojo knygą, atima daug jėgų, sveikatos. Mintis, it siūlas, apie kūrybą nutrūko, ją pakeitė kita, kuri ilgai nedavė ramybės, o dabar, keista, nejučia pajuto, būtent jų, tų aistringų šnabždesių, šią akimirką jam ir trūksta, be jų jis nenurims ir neužmigs. Ir ši aplink spengianti tyla, lyg sunki antkapio plokštė – jį dar labiau slėgs ir gniuždys. O kai ryte atsikels neišsimiegojęs, negalės sėsti už stalo, o jei ir prisės, – ilgai, bet vis tiek sunkiai ir neproduktyviai plušės ties tuo iš tiesų, kaip jam dabar rodės, prakeiktu Nathali Sarraute romanu, paskui, nerasdamas žodžio ar frazės atitikmens vokiškai, vėl keiks save ir kankinsis…Dėl šventos ramybės turiu išsiaiškinti: kur jie dingo? Ir iš kur ši slegianti nervus tyla? Kilstelėjo galvą, įsiklausė. Ne, čia kažkas ne taip… pagalvojęs nusprendė. Pakilo, lėtai nušlepsėjo prie durų. Ryt, kai prašvis, paklausiu Gaboro, seno bičiulio, kuris jį vakar visam mėnesiui pasikvietė į svečius, pagalvojo Senis. Gal jis ką žino? 
  Priėjo, nedrąsiai pamindžiukavo. Rakinti ar ne, pagalvojo. Pasvarstęs ryžosi. Atrakino, tyliai pravėrė duris. Pro plyšį krito blausiai apšviesto koridoriaus šviesa. Kyštelėjo galvą, pirmiausia išvydo šešėlį. Šis judėjo tiesiai į jį. Kas jis? Iš kur? Viešbuty, vėlų vidurnaktį? – tarsi ratu viena po kitos sukosi galvoje mintys, kol kas keistos, neaiškios, be atsakymų, nes mąstyti nebuvo laiko. Kai pamatė į jį nukreiptą ginklą su duslintuvu, nesuvokė, kas jis? Svieto perėjūnas? Teroristas, atsibastęs iš kažkur, kokių dabar pilna Europoj? Ar... pamišėlis? Maniakas, skersai išilgai perėjęs viešbučio kambarius, kur mylėjosi žmonės? Kai po sekundės jo žvilgsnis susidūrė su paslėptomis po juoda kauke žudiko akimis, Senis suprato: jo likimas nulemtas.
  Šūvio jis neišgirdo. Tiesiog tyliai ir lėtai susmuko vietoje. Po kelių sekundžių atsidusėjo, užmerkė akis. Pro kambario langą krito blausi mėnesiena. Ant rašomojo stalo gulėjo nebaigta versti Nathali Sarraute knyga. Šalia tyliai tiksėjo žadintuvas, jo fosforinės rodyklės rodė penktą valandą ryto…