Sakyt savus žodžius
Rodyti vaizdą, kurį regi
Viliot kvapu saldžiausiu
Bijojo jis
Bijūnas
Kadaise buvęs rože
Išsinėrė iš spyglių
Iš jų išpustė savo žiedą
Iš vilionės pančių išsivijo
Tapo nekaltu
Baltu, rausvu
Iš rožės vulgarumo
Nuodėmės diktuojamos
Jis subrandino
Ilgai mąsliai sėdėjęs
Metų metus nieko kito tik save girdėjęs
Išpustė savo vaiką
Į šios vasaros dienas
Kurios kaip visada
Kai prašoma jų gailesčio
Lašo nesuteikiančios
Bijūnas vaikas rąžėsi
Kvatojo
Kol savo vardo nežinojo
Rožėms jį ištarus
Po dviejų dienų
Jo žiedlapiai
Kaip niekur
Nubyrėjo