Naktį aš mėnulio pilno
Einu godot vasaros pieva gausia
Verkt ir kentėt užkimimą
Veidą regėt vandenyje
Žiogai man griežia dainas
Savo mano pasiryžimas
Lyg eit į karą o tiksliau
Švelnių rankelių suspaust
Ir laikyt sau ant kelių
Kur Neries sraunuma
Ten mano daina
Liejasi širdies atgaiva
Einu senu ožkų taku
Kol upę išgirstu
Ir varnėnus čiulbant
Paspartinu žingsnius
Ir tamsoje sublizga
Vanduo laukinis
Tuoj savo tėkmę
Rodyti imas
Atsisėdu po medžiu
Ir balsu slopiu
Šaukiu išdykusius
Vyšnių giesmininkus
Ir nuo šakų pamažu
Išvystu padūkėlius
Varnėnus kurie
Išmaišę pievas
Šventai pareigai
Tarnauti susirinko
Tai aš prie jų palinkęs
Sakau tik jum žinoti
Kur reik sustoti ir
Mergaitei kuriai viską
Nupasakoti
Lėkit per kalnus ir marias
Kad ją vienintelę juk
Myliu aš
O tada kai varnėnų
Nebėra priplauks
Didis ešerys
Tegul nepraverkia akis
Sakau ir siunčiu
Prie kitų krantų
O pats truputį parymojęs
Einu namolio
Man ramu kad ta
Kurios ranka
Gausiu laišką
Kitam krante sava žeme
Vaikščios švelniai meilės
Paliesta