aerotika

motiniško žvilgsnio rytietė
pešioja plunksnas
nuo dakoto galvos

po vieną
ateikit čionais po vieną
čia sninga blakstienomis
jos kutena paraudusius skruostus

jie tokie raudonut raudoni
ir randai nuo raudų ten savi
paminkyt juos norisi. švelniai įžnybti
pakutenti barzda
ir užmigt

iš ryto žagintuvas
suspaudžiamas išbyra smėliu
tarpupirščiais it plunksnos kutulys

it iešmu perverta širdis kiaulytės
ant laužo trokšta dar trupučio

ir štai
skrendi
sudarkydama debesų peizažus
uždegdama mirštantį dangų žinai

tavo pirštas ant lūpų
lyg seilėmis

užmigdomas vienišas
smilkalas