Dekadansas

Tas telefono virpesys širdies ritmus atliepiantis...
Tu pasakoji apie savo dieną:
„Reiks grįžt namo, patikrint namų darbus.
Išdulkint kilimą. Paskui dar žmoną
nusivesti vakarienės.
Žinai, juk, - moterys. Jums dėmesis patinka“.
O man patinka, kai kalbi nešvankiai
apie mano sielą
ir Kanto kategorinį imperatyvą.
Ląstelėse koduotą išlikimą
ir Šekspyrą.
Tu mano dekadansas, mano prakeikimas, apsėdimas mano.
Kokainas, krekas, kepsnys iš balto sniego, krimka...
Ką aš bandau apgaut, juk nevartoju,
draugų tų nepažįstu, tų žodžių nežinau.
Girdėjau juos tik kartą.
Tą vakarą, kai gėrėm Vilniaus gatvėje manhatanus, apsupty stirniakojų mergaičių...
Man buvo liūdna.
Tu pasilenkei ir sušnabždėjai man į ausį:
„Nenusimink. Juk jos - tik pumpurai. Tu - mano kvepiantis žiedas. Nuskinčiau šiąnakt Tave, jei tik leistum. „
Bet buitinė poezija per banali Gmail' chatui.
Todėl rašau:
„Šiandien nuėjau manikiūro.
Gyvenimui parodysiu nagus“.