gramu

juk žinai kaip ežerai sugeria šviesą po audros
juk žinai tą atsargų vibravimą tylos kuri užpildo triukšmo išsemtas erdves
žinai apie ką aš
kai susikaupęs visą ryžtą rūkas kyla dangaus link ir tu jį geri
odos šiurpuliu, plaučiais, visu savo ilgesniu...
kai patiki savo šimtaamže siela
kolekcionuoji savo vienatvės ir vienovės patvirtinimus
ir cia išripsti pats savyje, gaiva pereina ramumas
jauti kiekvienu savo gramu, gamtos tu.