o eilėrašti
kas klupsčiom prisimerkęs
dūsauja skausme
akmenėlis iš inksto
spirtas ritasi laukan
švirkš čia į veną
net nepažvelgdama ji
mišinį skysčių
kaktą raukšlę saugančią
neištrinsi kaip kad čia
dėl ko jie nyksta
išnešdami palaikus
klaidina vardu
kitokiu pavadinę
tą pačią kepuraitę
gilumoj nakties
prisižadėjęs vilkas
panaudos iltis
ištaisys dievo klaidą
žmogiškąjį faktorių
višta ir laimė
neišsiskiriančiosios
dangaus gerybės
nedrįsk vadint svajonės
kažkokia iliuzija